Žinių radijo laida „Kas po mūsų?“. Transliacija 2025 m. balandžio 14 d. 10:05 val. Vedėja Eglė Gabrytė.
VIDEO
Kaip visada, interviu metu, dėl laiko trukmės ir žmogiškosios prigimties ne visi klausimai atsakomi pilna apimtimi, arba pokalbis nuklysta kita iškilusia tematika, tad šiame blog’e glaudžiau atsakysiu į „Žinių radijo” žurnalistės Eglės Gabrytės dar prieš laidą ” Kas po mūsų” užduotus klausimus.
Kada ir kodėl susidomėjote ikebanos menu?
Susidomėjimas ne tik Ikebana, o ir Japonija, atsitiko dar vaikystėje, kai bibliotekoje bevartant albumus apie užsienio šalių kultūrą, sužavėjo fotografijos iš Japonijos. Na, o gyvai prie Ikebanų „prisiliesti” ir mokytis jau teko būnant suaugus – studijuojant Japonų kultūrą ir kalbą 2006-2007 metais Osakoje.
Kas yra ikebanos menas? Labai trumpai, kokia jo atsiradimo istorija? Kodėl jis vadinamas
gyvybės menu?
Ikebana – išvertus iš japonų kalbos reiškia „gyvosios gėlės” arba „gėlės gyvenimas”, dar kitaip „pratęstas gėlės gyvenimas”. Taip pat žodžio dalies „keban” reikšmė yra vandens baseinas, dubuo. Taigi interpretuojant dar kitaip – „gyvosios gėlės inde”.
Istorijos šaltiniai žymi Ikebanos pradžią 3-6 amžiuje (skirtingi šaltiniai skelbias skirtingai), kai Budizmas atkeliavo į Japoniją ir gėlės arba gėlių kompozicijos budistų vienuolių budavo paaukojamos Budai šventyklose. Vėliau, apie 15 amžių susiformavo meniškoji Ikebanos kryptis „Ikenobo” mokykla, kurią įsteigė budistų vienuolis. Senno Ikenobo mokė: „Ne tik gražios gėlės, bet ir pumpurai bei sudžiuvusios gėlės turi gyvybę, ir kiekviena turi savo grožį. Su pagarba komponuodamas gėles, žmogus tobulina save“. Gėlių komponavimas ir grožio atradimas gėlėse – tai susiję su širdimi, kuri vertina gamtą ir rūpinasi kitais žmonėmis. Tai Ikenobo Ikebanos dvasia.
Tik 1868 metais Ikebana valstybės mastu pripažinta kaip Japonijos kultūros dalis ir meno šaka. Skiriamos 7 skirtingos klasikinės Ikebanos mokyklos (Ikenobo seniausia, Enshu, Ohara, Wafu, Sogetsu, Chiko, Aratame naujausia). Aš asmeniškai mokiausi „Sogetsu” mokykloje. Taigi pagrindinis visų klasikinės Ikebanos mokyklų principas – kad Ikebanai naudojama GYVOJI GAMTA. Ikebanos mokyklos evoliucionuoja, kuriasi naujos ir šiuo metu pasaulyje gali būti priskaičiuojama keliolika skirtingų mokyklų krypčių ir jų vien tik Japonijoje yra apie 3000 įstaigų.
Kokie egzistuoja pagrindiniai pricipai šiame mene? Kokie pagrindiniai elementai? Teko skaityti,
kad tuštuma ikebanoje tokia pati svarbi kaip ir gėlė. Kodėl?
Ikebana visų pirma turi atspindėti gamtos cikliškumą, todėl parenkami augalai atsižvelgiant į sezoniškumą, metų laiką. Ikebanos pagrindas – minimalistinis – užtektų trijų augalų, kurie atspindėtų DVASINĮ VERTYBINĮ PAGRINDĄ, t.y. pirmas – „dangaus aspektas”, antras „žemės aspektas”, trečias „žmogaus aspektas”. Augalų kompozicijai būtina parinkti augalų ilgius pagal vazos proporcijas, atsižvelgiant į Ikebanos matematiką.
Sutrumpinta Ikebanos matematika (pagal SOGETSU):
„Dangus”=(Vazos aukštis + vazos plotis) x 1,5
„Žemė” = 3/4 „Dangaus”
„Žmogus” = 3/4 „Žemės”
Taisyklingai sukomponuota Ikebana nors ir turi frontalinę pusę, tačiau ją apžiūrinti iš visų pusių – ji dinamiška ir atsiskleidžia ne tik pačios kompozicijos, o ir kiekvieno iš augaliukų grožis. Kat taip atsitiktų, būtina žinoti kiekvieno iš augalų pasvirimo kampus, atsižvelgiant į puokštės stilių.
Ikebanoje jungiami nesujungiami dalykai – tai yra simetrija su asimetrija, vaza ir augalai, žalios lanksčios žolės, atspindinčios moteriškąjį pradą ir sukietėjusios šakelės – atspindinčios vyriškąjį pradą), augalai ir erdvė, užpildymas ir tuštuma ir t.t.
Tuštuma gali būti dvejopa. Visų pirma – TUŠTUMA – TAI ERDVĖ – kurioja pastatoma Ikebana. Šventyklose bei kai kuriuose turtingesniuose japonų namuose, yra bambukiniais tatamiais išklotas kambarys su niša, vadinamas „tokonoma”. Tai erdvė, skirta Ikebanai ar kaligrafijos ritinėliui. Dažnai šalia būna įrengtas namų altorėlis. Antroji tuštuma – tai tuštuma pačioje augalų kompozicijoje: kai jau suformuojamas Ikebanos pagrindas, sudarantis iš trijų augalų Ikebanos trikampį, tuomet randasi KŪRYBINĖ TUŠTUMA, leidžianti Ikebanos kūrėjui, sumanytojui, užpildyti „matomą ar nematomą” tuštumą savo vidiniu pajautimu, kad pačiam kūrėjui būtų gražu ir išbaigta, HARMONINGA.
Bendrai tuštuma, tuščios erdvės, kai Japonijoje gana didelis žmonių tankumas – dar yra ir prabangos ženklas.
Kokią prasmę šiame mene turi nuvytusios, kreivos šakelės? Ar ikebanos menas skatina mus
kitaip žvelgti į išmetamus, nuvytusius, nelygius augalus?
Nors gamtoje atrodytų vyrauja simetrija, visgi pažvelgus atidžiau, labiau įžvelgtume asimetriją. Pavyzdys – medžio laja tik iš pirmo žvilkžgsnio atrodo simetriška. Šakelių proporcijos, susisukimai – tai sezoniškumo bei saulėtų dienų įtaka augalo formavimesi. Japonai turi posakį „Wabi Sabi” – „Tobulumas netobulume”. Ir šį gamtos išskirtinumą ir siekiama atkartoti gėlių kompozijose, t.y. taip, kaip yra ištikrųjų gamtoje.
Dzenbudizmo filosofai teigia, kad „norint sukurti tobulą ikebaną, būtina tikėti, kad augale tebėra
gyvybė, kad jis tebegyvena“. Pritariate?
Pasiūlyčiau dar ir tikėti, kad galime pratęsti gėlės gyvenimą. Juk sukomponavus Ikebaną, kad ji ilgėliau žydėtų, bus būtina pakeisti vandenį, patrumpinti pavytusių gėlių kotelius, o kartais ir perkomponuoti mažesnėje vazelėje. Tuomet pajuokaujant pasakysiu, kad Ikebana tampa gyva – kaip gyvūnėlis, kuris turi poreikių ir jam būtina tolimesnė priežiūra ir dėmesys. Viena klientė pasakojo, kad kai susikomponuoja Ikebaną, prie jos prieina pasigrožėti keletą kartų per dieną. Grįžusi po darbų nuskina pavytusį lapelį, priėjusi pasuka vazelę šiek tiek kitu kampu ir tuomet puokštė erdvėje atrodo vėl kaip nauja.
Kaip ikebanos menas padeda mums priartėti prie gamtos?
Na, visų pirmą, kad iš Gamtos augalai parsinešami į vidų (kambarį, ofisą, vestibiulį, kt. uždarą erdvę). Komponuojant Ikebaną atsižvelgiama į gamtos ritmus. Toje vietoje, kur stovės Ikebana – augalai turės būti sukomponuoti šviesos šaltinio (lempos ar lango) kryptimi – taip, kaip dienos bėgyje augalų viršunėlės krypsta į saulę, į pietų kryptį. Augalai pasirenkami pagal sezoną, tad metų laikas atsispindės Ikebanoje.
Kokius augalus dažniausiai renkatės ikebanai – ar tai priklauso nuo sezono, vietos, nuotaikos?
Taip, dažniausiai renkamasi pagal sezoniškumą. Aišku, kai dabar yra pasiūla įvairių pasaulio gėlių nepriklausomai nuo sezono, galima pasirinkti mylimus augalus bei galimus tam skirti finansus. Japonijoje mokantis Ikebanos meno – augalus parenka mokytojas, nėra galimybės pasirinkti augalų pačiam. Tačiau čia, Lietuvoje, būna, kad leidžiu žmonėms augalus pasirinkti, o kai darau „Ikebanos meditacijas” apie Žolinių laiką, pastebėjau, kad žmonės mieliau renkasi vietinius augalus nei atvežtinius. Pasirinkimas vyksta ne akimis, o širdimi, mat šios, „Ikebanos meditacijos” metu augalai yra liečiami užsimerkus ir pasirenkami augalai iš pajautimo: kas gi bus Ikebanoje „Dangus, Žemė ir Žmogus”. Tiesa, Japonijoje Ikebanos kūryboje vengiama raudonos spalvos žiedų, mat raudona spalva daugiau skirta apeigoms, įskaitant ir laidotuves (nebent toks Ikebanos kūrėjo užmanymas).
Ar ikebanoje svarbiau grožis, ar santykis su gamta?
Pirmiau santykis su gamta, o tuomet jau kaip ir minėjau, atsiskleidžia ne tik pačios Ikebanos kaip kompozicijos grožis, o ir kiekvieno iš puokštės augaliuko grožis.
Kaip žmogus keičiasi praktikuodamas ikebaną – ką tai duoda asmeniškai, emociškai? Ar
pastebėjote, kad kurį laiką besipraktikuojantis žmogus pradeda keistis? Gal keičiasi ir jo
kompozicijos?
Taip, mano patyrimu ir supratimu – keičiasi. Aš pati to – gyvas pavyzdys. Visų pirma – Ikebanos kūrimas – tai yra kūrybinis procesas, ir nors Ikebanoje yra gana griežtos taisyklės, visgi pasireikšti erdvės kūrybai – gana daug. Tai jau mūsų apkalbėta KŪRYBINĖ TUŠTUMA. Taip pat, kaip jau ir minėjau apie Ikenobo mokyklos principus, pasikartosiu: „Su pagarba komponuodamas gėles, žmogus tobulina save”. Tai yra pažįsta savo charakterį ir jį ugdo. Nors Japonai viena iš labiausiai emocijas „gniaužiančių” tautų, visgi, dirbdama kaip subasmenybių psichologijos praktikė, per daugelį metų pastebėjau atitikmenį tarp gėlių kompozicijos ir žmogaus vidinio pasaulio raiškos. Iš Ikebanos kompozicijos tampa labai aiškus žmogaus vidinio pasaulio suvokimas: kaip žmogus priima save patį bei kaip žmogus suvokia savo prasmę bei butį pasaulyje. Ir tikrai taip, praktikuojant Ikebanas – su patirtimi keičiasi ir kompozicijų perteikimas, kuris tampa harmoningesnis, kūrybiškesnis, drąsesnis, o tai atsispindi ir realiame žmogaus gyvenime – kai vidinis pokytis atsispindi ir išorėje.
Ar ikebanos kūrimas gali būti savotiška meditacija, būdas sulėtėti ir būti „čia ir dabar”? Kiek
užtrunka vienos kompozicijos kūrimas? Tai sunkiau nei atrodo žiūrint iš šono.
Taip, Ikebana ya meno šaka, Japonijos nacionalinė tradicija bei dvasinio gyvenimo dalis, ir teisinga būtų priskirti vienai iš dinamiškų meditacijos formų, skatinančių būti „Čia ir dabar”, bei pajusti ryšį su augalais bei gamta.
Na, kai jau yra įgūdis, man asmeniškai susikurti Ikebaną užtrunka 20-30 minučių. Tačiau mokantis – paprastai užtrunkama apie 1,5-2 valandas vienam kartui. Studijoje „Sakuros kelias” – vienos pamokos trukmė – 2,5 valandos, tačiau jos skirtos ne tik kūrybai, o ir teoriniam supažindinimui su Ikebanos taisyklėmis. Ir tikra tiesa, kad mokomės šio meno ištisai, mat kiekviena Ikebana – tai naujas projektas. Aš dar jaučiuosi pati esanti Ikebanos mokinystėje. Ikebana, beje dar vadinama ir „gėlės kelias”, kaip ir daugelį dalykų Japonijoje vadina ” keliais (arbatos kelias, tušo kelias ir t.t.). Ir tikrai yra sunkiau nei atrodo iš šono, ypač, kai komponuojant Ikebanas Nageire stiliumi, t.y. vertikaliose vazose, sugriūna susikurti gėlių sutvirtinimo laikikliai. Bet galiu patikinti, kad malonumo ir pasitenkinimo daugėja bei kūryba lenvėja praktikuojat ir jau turint asmeninę patirtį, žinant Ikebanos gudrybių, kokius augalus rinktis, kad išlaikytų Ikebanos kampus, kokios vazos palankesnės Ikebanos kūrybai, kokios šakelės tvirtesnės, bet lankstesnės, kaip pasistorinti kotelius ir daug kitų.
Ką ikebana gali išmokyti mus apie gyvenimo trapumą ir grožį? Gal tai gali tapti savotišku
priešnuodžiu mūsų nuotaliniam skubėjimui ir augančiam vartotojiškumui? Kaip ikebanoje atsispindi tvarumo principai? Ar tai menas, kuriame „mažiau yra daugiau“?
Norėtųsi tikėti, kad Ikebana taptų priešnuodžiu skubėjimui ir vartotojiškumui (juokiuosi). Tačiau, kad ją, Ikebaną, praktikuojant randasi suvokimas ir įsisąmoninimas gyvenimo grožio, laikinumo pojūčio ir susitaikymo su tuo – tai tikrai. Tai, kad Ikebanai reikalinga labai nedaug augalų, kai „mažiau gali būti daugiau” tikra tiesa, tai įkvepia mažesniam vartojimui. Ir tikrai nebūtina įsigyti specialių reikmenų Ikebanos kūrimui. Galima prisitaikyti namuose turimas žirkles, sekatorius, vazeles, saldainines, dubenius. Darnus naudojimas – tai jau turimų, gautų gėlių puokščių perkomponavimas arba rastos gamtoje nulaužtos šakelės gyvenimo pratęsimas susikomponuojant Ikebaną. Tačiau senosios Ikebanos buvo labiau minimalistinės, nei kuriamos šiomis dienomis. Ikebana taip pat evuliocionuoja. Neseniai skaičiau straipsnį, kad Amerikos Ikebanos mokyklose į Ikebanas leidžiama įkomponuoti plastiko atliekų, kaip novatoriškumo elementą, siekiant atkreipti dėmesį į aplinkos taršą.
Ar galite prisiminti kompoziciją, kuri jums pačiai turėjo ypatingą prasmę? Kodėl?
Prisimenu savo pirmąją Ikebaną Japonijoje 2006 metais. Ji nebuvo tokia, kokios tikėjausi, netgi sugriuvo mano įsivaizdavimas, kas yra Ikebana ir jos grožis. Ikebanos pamokos metu mokytoja pateikė tris šluotelinius augalus, tai buvo visžaliai augalai, kurių vienas – su daug smulkių neryškios spalvos žiedelių. Pamenu, kad mokytoja pagyrė, kad atitikau visas Ikebanos taisykles, tačiau viduje nesijuto smagiai. Tik dabar suvokiu gilesnę anuomet sukomponuotos Ikebanos prasmę. Smulkiažiedžiai šluoteliniai augalai atspindėjo tuometinę mano psichologinę būseną. Nors ir džiaugiausi studijuodama, visgi buvo labai daug suvaržytų sunkių emocijų, ir gėlių kompozicija tai atspindėjo tiesiogiai.
Ar visiems užtenka kantrybės, kurie pradeda mokytis ibebanos meno?
Turbūt performuluočiau kitaip: tam kam neužtenka kantrybės – būtina praktikuoti Ikebaną, mat ji augina kantrumą sau ir aplinkai. O kantrybė, ne kentėjimas – yra labai stipri vertybė, su kuria negimstama, kuri ugdoma visą gyvenimą.
Ar egzistuoja skirtumai tarp Japonijos ir Vakarų Europos žmonių santykio su augalais, gamta?
Ko galime pasimokyti iš japonų?
Taip, mano supratimu labai dideli. Nesu buvusi Amerikoje, tačiau gana daug literatūros anglų kalba būtent amerikietiškuose tinklalapiuose, skelbiami vaizdo įrašai apie Ikebanų kūrimą neatitinka tos Ikebanos dvasios, to pajautimo, kurį patyriau besimokydama Japonijoje. Amerikietiškas stilius – greitai ir kad būtų rezultatas. Japonai lėtesni, ramesni, labiau sutelkę dėmesį. Tas lėtumas – tai labai aiškus dėmesingumo įsisąmoninimas, buvimas procese, įsijautimas. Tame lėtume ir pauzės. Japonijoje paima augaliuką, jį laiko, žiūri, gėrisi, svarsto, kokiu kampu pasukti, kad Ikebana gautųsi harmoninga. Lyg užfiksuoja akimirką. Kas keliaus iki Kyoto, rekomenduoju nueiti į „Gion Corner” teatrą, ten viena iš 7 parodomųjų programų – ir Ikebanos komponavimo parodomoji programa.
Kalbant ne tik apie Ikebanas, ryšyje su gamta – pvz Vilniuje – seni medžiai iškertami, atsodinama naujais. Japonijoje – medžiai seni, gydomi, sutvarstomi. Taigi ko galime pasimokyti iš Japonų – tai pagarbos gamtai ir pajautimo, kad su gamta esame ryšyje. Na, ir kad gamta padeda jausti balansą, padeda sugrįžti į save. Netgi drįsčiau įvardinti, kad padeda susigrąžinti dėmesingumą į savo nuosavą gyvenimą bei padedada esant „perdegimui”, lėtinam nuovargiui.
