Blog’as Patyrimai keliaujant po Japoniją 2023 m. rudenį

 Miyajima. Japonija © Sakuros kelias, 2023
 
Kai gyvenau Japonijoje (jap. 日本 – Nihon), turėjau tikslą, parodyti šalies gražiausias vietas savo artimiesies ir draugams.

Kelionė su grupe įvyko. Pasiteisino tiek maršrutas, tiek pasirinkti lankytini objektai. Kodėl gi nepakartojus?

Kai kalbėdavausi su draugais, kurie jau pabuvoję Japonijoje, dažnai jusdavau, kad jie tikrosios Japonijos dar nepamatė. Jutau netgi gailestį, kad manęs nepaklausė, nepasikonsultavo. Keliauti su „Google maps“ ir „Tripadvisor“, tikrai patogu, net neabejoju. Juk ir pati taip darau keliaudama po šalis, kurių nepažįstu. Bet kai esu gyvenusi Japonijoje pati ir gebu susikalbėti, tikrai nebežinau, ar verta pasikliauti turistų rekomendacijomis, ar visgi geriau leisti sau „paexplorinti“ pačiam, ar pasiklausti nusimanančių. Kiek keliaujant su programėlėmis yra japoniška, ir kiek visgi pritempta turistams: tiek pateikimas, tiek skoniai, tiek paslaugų kokybė, mat tarptautinėse programėlėse – rekomendacijos daugiausiai iš užsienio turistų, kurie viską Japonijoje gana naiviai viską priima už tikrą… Na, taip juk ir gimsta mitai:)

Na, o jeigu jau keliausite vieni, tai ieškokite vietų, kurias renkasi tikri japonai, ir/ar rekomenduoja vietiniai, ypač vyresnės kartos. Patyrime – didžiulis skirtumas.

Japonija – visgi daugiau grynųjų šalis, iki šiol. Tie, kas keliavo po Covid karantino, ir visur galėjo atsiskaityti bankinėmis mokėjimų kortelėmsi, turiu pastebėti, kad tikėtina, jog visgi buvote turistiniuose srautuose…

Na, bet čia kaip kas ką mėgsta ir vertina. Kažkas mėgsta „brandus“, „prestižą“. Aš vertinu ir renkuosi tikrumą. Galiu rinktis Japonijoje tik todėl, kad prieš 17 metų pramokta japonų kalba iki šiol gelbėja išsiklausinėjant vietinių japonų rekomendacijų. Tikrai visko nežinau. Patikėkit, ir patys japonai, su kuriais esu keliavusi po Japoniją, ne kartą patys visko apie savo šalį nežinojo. Kaip turbūt ir mes patys, dar ne visuose Lietuvos kampeliuose esam pabuvoję.

Na, bet šio BLOG’O tikslas – pasidalinti įspūdžiais ir rekomenduojamomis lankytinomis vietomis bei sugriauti tam tikrus mitus apie Japoniją. Įkvėpti: išdrįsti keliauti kartu ar savarankiškai, ar tiesiog pamatyti už nepaprastos Japonijos slypinti paprastumo ir nuolankumo grožį.

Keliauta lapkričio pirmoje pusėje. Ir aprašyta tikrai ne viskas…

Tokijas. Pirmoji diena

Leidžiantis į Naritos oro uostą nors ir tolumoje, kai lėktuvas apsuko ratą aplink Tokiją (東京 – To:kio),  debesyse visgi pamatėme juoduojančią Fudži (jap. 富士山 = Fuji-san arba Fudzijama) kalno viršūnę. Fudži yra aukščiausias Japonijos kalnas, siekinatis 3776 m. virš jūros lygio ir nuo Japonijos sostinės Tokijo, nutolęs tik 96 km. 

Fudzijama. Japonija © Sakuros kelias, 2023
Tolumoje pro lėktuvo langa – Japonija mus pasitinka dar danguje – Fudži viršukalnė

 

Ilgokai užtrukome oro uoste, kol praėjome atvykimo bei muitinės patikras bei išsikeitėme JR pasus į bilietus. Ilgiau nei suplanavau, bet tikrai trumpiau, nei skundžiasi kitų šalių turistai keliautojai po JP. Pasisekė.

Na, didžiausias iššūkis laukė įsigyti Tokyo metro pasus, mat atsiskaitymai – tik grynaisiais! Tiksliau didesnis iššūkis tapo surasti tą vietą, kur tuos Tokyo pasus parduoda.

Ir, kas nustebino, kad atrodė, atskridus turėsime dar visą pusdienį pasižvalgyti po Tokiją, o įsėdus į Narita express traukinį, 17:20 val buvo taip tamsu, kad tapo visai nebeaišku, ar važiuojame po žeme, ar visgi virš jos.

Bet už tai šalia viešbučio radome puikių vietelių ir pasivaikčioti po lapkričio mėnesiui nebūdingai šiltą ir gaivų orą, ir japoniškai skaniai pavakarieniauti! Čia pat šalia viešbučio -„backinė“ Imperatoriškųjų rūmų parko pusė. O pro jo kampą už rūmų parką juosiančio kanalo – žymiojo ir prabangiojo Ginzos rajono vakariniai žiburiai. Sėkmės mums visiems aklimatizuojantis, juk 7 valandų skirtumas. Gambatte!

Tokijas. Japonija © 2023 Sakuros kelias
Imperatoriškųjų rūmų kanalas su vaizdu į Ginza rajoną

Tokijas. Antroji diena

Neįtikėtina net patiems tokijiečiems, kad lapkričio mėnesį +26 laipsniai!

Įžymiąjame ir brangiąjame Asakusa rajone pasivaikščiojimą po Asakusa pradedame nuo Kominarimon vartų, pro kuriuos keliaujame Nakamise dori gatve (jap. 仲見世通り) link Sensoji šventyklos (jap. 浅草寺). Tik prieš patenkant į ją, mus pasitinka dar vieni raudonieji Hozomon (jap. 宝蔵門) vartai ir įstabioji pogoda. O už jų dar keletas ritualų, be kurių neprivalu įžengti į šventyklą. Pirmiausiai labiausiai dėmesį patraukia „omikudži“ (jap. 御神籤 /おみくじ) burtas. Ištraukus pagaliuką, pagal jo skaičiukus, užrašytus japoniškais rašmenimis surandame stalčiuką ir iš jo paimame viršutinį lapelį laimei. Tik deja, ne visada laimingas lapelis gali pakliūti. Jei kas ištraukia „Bad Fortune/ misfortune“ (jap. 凶 = kyō ), jį čia pat gali palikti užrištą šventyklos teritorijoje. Toliau seka apsivalymo smilkalais ir vandens ritualas ir tik tada žengiame į Sensoji. Įmetus pinigėlį nusilenkiama, suplojama du kartus ir dar kartą nusilenkiama.

Man savo energetika visgi labiau širdžiai miela čia pat Sensoji pašonėje esanti Asakusa shrine. Ir vietiniai ją labiau renkasi. Anot mano draugės Miho, su kuria kartu vakarieniavome, netgi vengia Sensoji dėl didelio turistų skaičiaus. Ir nors aš pati šįkart „omikudžio“ netraukiau, bet gavau „Good Luck / Great blessing“ (jap. 大吉dai-kichi) su kaupu: be išankstinės registracijos, po pusvalandžio palaukimo priėmė papietauti į Mishelin žvaigždutę turintį seniausią Tokyo restoraną „Onigiri Asakusa Yadoroku“. Miso shiru (jap. 味噌汁) ir Onigiri (jap. お握り) buvo paprasti, tačiau labai skanūs ir sotūs. Darbuotojai atsiprašė, kad negalės pateikti po 2 onigirius, kad tik po vieną likę. Tik mano nuostabai, paskyrę laiką sugrįžti po pusvalandžio, griežtu tonu anglų kalba priminė, kad nevėluotumėm. Tikėtina, kad jau turi ne kokią patirtį su užsieniečiais:) Tačiau man svarbiausia, kad priėmė mus visas 10, sutalpino ir labai skaniai pamaitino! Ureshii desu!

Dar viena dovana, kai užkilome į Sky tree ir visgi saulėtą dieną, net nebeaišku, ar dėl karščio ar dėl smogo, visiškai nesimatė Fudži kalno, ir staiga WOW, besileidžianti saulė apšvietė Fudži iš kitos jo pusės, ir jis išryškėjo Tokyo miesto panoramoje.

Ir dar viena dovana – vakarienė japoniško stiliaus restorane su Miho san, kurį Miho suderino su mumis ir rezervavo beveik prieš dvi savaites iki kelionės. Su Miho nesimatėme 17 metų! Dėkingume iki dangaus! Kuris man atsitiko ir 450 metrų aukštyje Tokyo sky tree.

Fuji kalno ir Tokijo panorama. Saulėlydis Tokyo sky tree © Sakuros kelias 2023

Tokijas. Trečioji diena

Intensyvas. Kai pasidalinau su draugais japonais trečiosios dienos planais, ką lankysime Tokijuje, Miho san net sekančią dieną parašė susirūpinusią žinutę, kad mes nepervargtumėm, mat jos suvokimu, nusimato labai jau intensyvi kelionės diena… Džiaugiuosi ir didžiuojuosi MUMIS! Mes įvykdėm planą 120 proc, t.y. be to, kas buvo suplanuota, dar pavyko aplankyti du neplanuotus, papildomus objektus: Harajuku (jap. 原宿) rajone – paauglių „Takeshita gatvę“, ir, netyčia pravažiavus savo stotelę – netgi Yokohamą (jap. 横浜), su vaizdu į Fudži viršukalnę.

Rytą pradėjome gana ankstyvai. Pasisekė, kad oras saulėtas ir šiltas, tad Shinjuku Gyoen (jap. 新宿御苑) nacionaliniame parke, įkurtame imperatoriaus buvusios poilsio rezidencijos vietoje, gana komfortiškai pasivaikščiojome. Gaila, kad dar neraudo japoniški klevai „momiji“ (). Tačiau šį vaizdelio praradimą kompensavo eksponuojamų chrizantemų kolekcija. Viena jų rūšis – ypatingai ypatinga – iš vieno stiebo išaugintas ir skėčio pavidalu suformuotas chrizantemos krūmas turėjo 450 žiedų! Neįtikėtina!!! Japonai kelia tikslus ir tikrai moka pasiekimais su džiaugsmu pasidalinti!

Tarptautinėje plotmėje kaip nacionalinis JP augalas žinomas „sakura“. Tačiau pradžių pradžia Japonijoje žiedų grožėjimuisi „hanami“ visgi kildinama iš dar anksčiau pavasarį pražįstančios japoninės slyvos „ume“. Taip, bet tik pavasario sezonui. Rudeniui puikuojasi smulkialapiai raudonuojantys japoniškieji klevai „momiji“ ir ginkmedžiai „ichou“, užburiantys savo geltoniu. Tačiau retas kuris girdėjęs, kad nacionalinis Japonijos medis yra raudonasis kedras „sugi“ , o nacionalinė gėlė – chrizantema (jap.   – kiku) – imperatoriaus simbolis (jap. 菊の御紋 – kikunogomon). Chrizantema Japonijoje simbolizuoja ir ilgaamžiškumą, atjaunėjimą ir kilnumą, taip pat – rudens, derliaus ir geros valios simbolis.

Shinjuku Gyoen parkas, chrizantemų ekspozicija. Tokijas

Sustojus kavos, už parko ribos pirmoje pakeliui pasitaikiusioje kavinėje, Shinjuku (jap. 新宿区)rajone, paliko ne kokį: ne tik kartoką kavos poskonį, bet ir nusivylimą, kad visgi Japonija – ne kavos šalis. Tačiau gavome ir įkvėpimą, kad Japonijoje mėgausimės kokybiška arbata. Pakeliui link Shinjuku stoties aplankėme Hanozono (jap. 花園神社 – Hanazono Jinja) šventyklą, skirtą verslui ir pasaulinei sėkmei. Čia tiek daug norinčių sėkmės, kad per rėmėjų žibintus nesimato net pačios šventyklos! Pakeliui praėjome ir pro Tokijo taip vadinamosios „juodosios rinkos“ gatveles „Golden gai“ (新宿ゴールデン街 – Shinjuku Goruden Gai), ir pakliuvome į vieną triukšmingiausių Tokijo vietų „Kabuchiko“ (jap. 歌舞伎町), praėjome pro gausybę kavinių, naktinių klubų, karaoke klubų bei radome ant kinoteatro stogo besislepiančią „Godzilą“. Savo maisto gausa, bei tam tikra prasme japoniška nešvara, nustebino šalia Shinjuku stoties besiglaudžiantis „Omoide Yokocho“ (jap. 思い出横). Nešvara ta prasme, kad čia, šalia pat mažų staliukų, gatvėje stovėjo ir šiukšlių konteineriai, ir žmonės, rūkė nerūkymo zonose. Nustebino net mane! Japonijoje jau yra šiukšliadėžių, tik jų tikrai reikia paieškoti. O čia, „Omoide Yokocho“ rajoniukyje – toks jausmas, kad visi Tokyo konteineriai.

Tačiau taip pat nustebino pateikiamo maisto šviežumas ir skanumas! Pasimėgavau! Kai „Omoide Yokocho“ bariukyje „Izakaya“ (jap. 居酒屋) prieš užsakant maistą paklausėme, ar galėsime susimokėti atskirai, mus aptarnaujantis japonas demonstratyviai ir labai emocianaliai numykė „ėėėėėėėė…..“ ir paprašė palaukti. Grįžo po kelių minučių ir informavo mus, kad mus aptarnaus ir galėsime susimokėti atskirai „betsu betsu ni“ (jap. 別々(べつべつに))… Va taip va, renkasi ir paslaugos teikėjas, ką aptarnauti, ne tik klientas.

Maistas „Omoide Yokocho“. Ryžių dubenėlis, skirtingo rauginimo agurkai „tsukemono“, „tako“ – aštunkojis bei agurkų salotos su „ume“ slyvų padažu ir „katsuobushi“ žuvies dribsniais © Sakuros kelias 2023

Tokijas-Kiotas. Ketvirtoji diena

Tokijo imperatoriškųjų rūmų rytiniai sodai. Sakuros kelias, 2023

Kaip visi beturėtų įsivaizdavimą apie rūmus ir pilis, visgi Tokyo imperatoriškieji rūmai (皇居 – Kōkyo) sugriauna visus turėtus įsitikinimus! Visų pirma didžiulė ir pati brangiausia pasaulyje teritorija yra atvira pasauliečiams tik kokiu ketvirtadaliu – t.y. rytiniai sodai su buvusios pilies griuvėsiais. Jeigu ne tradicinis japoniškasis sodas, tai turbūt ir patirti nebūtų ką. Na, nebent šoką, kad pilies nėra.

Rūmai, kuriuose reziduoja dabartinis imperatorius Naruhito su šeima, primena gana paprastą dviejų aukštų administracinį pastatą, kurio plika akimi ir nepamatysi. Tiesa, šis pastatas gali būti pamatytas iš išorės tik 2 kartus metuose – Naujų metų dieną ir per imperatoriaus gimtadienį, kai visuomenei atveriami vartai ir žmonės įleidžiami pasisveikinti su imperatoriumi per neperšaunamą imperatoriškųjų rūmų antro aukšto stiklinę balkono sieną. Esu mojavusi prieš tai buvusiam imperatoriui Akihito 2007 m. Naujųjų metų dieną.

Tokijo stoties pastatas – taip pat griaunantis įsitikinimus apie japoniškąją architektūrą. Vakarietiško stiliaus fasadinis pastatas statytas 1914 m. ir primena Nyderlandų stočių architektūrą.

Kioto stoties pastatas, 15 aukštų – kaip ištisas miestas, skirtas ne tik kaip greitųjų traukinių stotis tarp Tokijo ir Osakos, bet ir pervažiavimui į kitus regioninius Japonijos miestus, jungiantis vietinį Kyoto metro tinklą. Pastato viršutiniame aukšte įrengta miesto panoramos apžvalgos aikštelė su japonišku sodu ir kavinėmis, parduotuvės, viešbučiai. Sužavėjo vidinė – erdvė – laiptai, šviesos instaliacijomis įtraukiantys įvairiomis dinaminėmis projekcijomis. Net laiką bestebint gali pamiršti.

Kioto stotis. Japonija Sakuros kelias, 2023

Nors Japonijoje temsta gana anksti, apie 17 val., dar su šviesa suspėjome aplankyti „Kyomizu dera“ (jap. 清水寺 Kiyomizu dera (Temple or Pure Water Monastery)). Gaila tik, kad šiais metais vėluoja ruduo ir „momidži“ lapeliai rausta vos vos, ir tik kur ne kur… Taip pat gaila („zanen“), kad „Kyomizu dera“ šventykla šiais metais beveik neapšviesta tamsiu paros metu, o aplinkinės vietinės parduotuvėlės užsidaro 18 val. Ankstokai.

Kyomizudera šventykla temstant – mistiška
Kyomizu dera  šventykla ir jos  pagoda šalia Sai-mon vartų

Kiotas. Penktoji diena

Kiotas (jap.   – Kio:to) yra toks miestas, kurį vienu važiavimu į Japoniją sunkoka aplankyti. Turbūt vien tik Kiotui nors šiek tiek pažinti, reikėtų skirti bent 5-7 dienas. Mes praleidome tik nepilnai tris. Buvusi Japonijos sostinė, žemėlapiuose atrodanti gana koncentruotai, įsikūrusi kalnų papėdėje, išsitęsia kaip kokia šachmatų lenta į visas puses. Tad per vieną dieną patirti Kioto, kaip lankytino miesto – tiesiog būtų neįmanoma. Geriausiu atveju 2-3 Kioto objektai: šventyklos, pilys ar sodai per dieną. O į kitą Kioto miesto pusę, vien tik pervuožiuoti gali užtrukti iki 1,5 valandos. Kaip mano draugai japonai sako, „Kristina, kaip tu tai padarei?“ Galiu tik padėkoti savo pačios planavimo įgūdžiams ir turėtai patirčiai, kai lankiau Kiotą savarankiškai 2007 metais. Na, ir dar aukštesnėms jėgoms, kurios lydėjo sėkme ir palaiminimais visą kelionę. Per vieną dieną įvykdėme maksimumą: 6 Kioto lankytini objektai bei pietūs ir vakarienė normaliuose restoranuose.

„Kinkakuji“ (jap. 金閣寺 „Temple of the Golden Pavilion“) auksinė šventykla – įspūdinga, blizganti, traukianti akį savo prabanga, bei apdovanojusi šiltu įspūdžiu, mat švietė saulė, tad šventyklos aukso lukštas visiškai nepriminė metalo įspūdžio, kuris atsitinka, kai oras būna apsiniaukęs.

 Nuotrauka K.Naruševičienės @2023
Kinkakuji – auksinis pavilijonas, Kiotas. Japonija. Sakuros kelias, 2023.  Nuotraukos autorė Kristina Naruševičienė

„Ryoanji“ (jap. 龍安寺, The Temple of the Dragon at Peace) – žinomas kaip akmenų sodas, Unesco paveldas. Paprastai kiekviena šventykla turi po keletą pavadinimų Japonijoje, o „Ryoanji“ – netgi du hieroglifinius užrašus (kanji hieroglifai po antrojo pasaulinio karo buvo supaprastinti (Kyujitai – tradiciniai, Shinjitai – supaprastinti – t.y. naujos kartos kanji rašmenų formos).  Tad bekeliaudama su senesnės kartos japonais, stebėdavausi, kaip jie pasitikrina hieroglifus elektroniniuose žodynuose). Na, bet ne tai esmė.  „Ryoanji“ aplankymo dieną šį kart, džiaugiuosi, kad atsitiko sekmadienis, diena, kai keičiasi turistų srautas. Esu patyrusi, kai akmenų sodo per lankytojus net nesimato. Mums pasisekė! Galėjom atsisėsti tolėliau, nugara atsiremti į tatamių kambario sieną, apžvelgti akmenų sodo visus akmenis vienu ypu, ir net pamedituoti. Labai simboliška, kad akmenų sodas suformuotas skaldelėje, kuris sugrėbliuotas ratilais, simbolizuojančiais vandenį, tėkmę, gyvybę, judesį, dinamiką.

„Ryoanji“ sodo Tofu restoranas „Saigen-in“. Restoranas ne tik vegetarams. Skrandį džiugino ne tik švelnusis šilkinis tofu bet ir čia pat pro atvirus kavinės langus besidriekiantis tradicinis japoniškas sodas. Tačiau tofu jau tampa gana retas patiekalas Japonijoje. Nustebino. Šalis per dvidešimtmetį iš ryžių, tofu ir jūros gėrybių šalies bevirstanti Wagiu (jap. 和牛) (jautienos) šalimi.

Arashiyama (jap. 嵐山rajone „Kimono forest“ , taip vadinama kimono giraitė yra – „Kyoyuzen“ („Kyo“- pagaminta Kyote, „yuzenmoyo“ – ryškių spalvų gamoje – gamtos tematika) – tai kimono tekstilės paroda traukinių stoties teritorijoje. Kai Osakoje parodžiau kimono giraitės nuotraukas tiek dienos metu, tiek vakarėjant savo mokytojams – sensei, jie buvo sužavėti. Pasirodo, ir vietinius japonus galima įkvėpti pažinti savo nuosavą šalį.

Kimono giraitė

Togetsukyo (jap. 渡月橋) tiltas. Iš pažiūros – niekuo neypatingas, tačiau tai vienas iš tiltų motyvų, pasikartojančių Ukiyo-e piešiniuose. Tiltas pritraukiantis minias vietinio jaunimo, tiesiog pasėdėti ant žemės sraunios upės pakrantėje. Romantiška vieta vakarėjant, kai jau nuo pačio tilto ir šoninio gatvės apšvietimo apsišviečia priekrantės, sudarančios mistinio vaizdo įspūdį ir jau galima įžvelgti rudenėjančius ir spalvomis benusidažančius medžius.

Togetsukio tiltas, Arashiyama rajone. Kiotas

„Tenryu ji“ (jap. 天龍寺) šventykla įtraukta į Unesco paveldą. Pati lankiausi pirmą kartą. Nustebino, sužavėjo, netgi pavergė. Basomis vaikštant po Dzen šventyklą, švelniai šliaužiant bambukiniais tatamiais, atsiranda Dzen pojūtis. Nežinau, kaip tai tinkamai įvilkti į žodžius. Tačiau jausmas, virpantis kūnu nuo pėdų iki viršugalvio – užburiantis, skatinantis pakartoti… Tenryu ji šventyklos sodo pamatyti vien tik nuo šventyklos balkonų, tikrai nepakanka. Iš sodo atsiveria ir pačios šventyklos didingi architektūriniai sprendimai bei žvilgsnį prikaustančios stogo konstrukcijos.

Arashiyama bambukų giraitė. Bambukų giraičių takeliai užtverti smulkesnių bambukų rūšies stiebais ne atsitiktinai – kad nepasiklystų lankytojai. O jų čia tikrai gausu, net ir vakarėjant.

Arashijama bambukų giraitė temstant
Gaila tik, kad parduotuvės ir kavinės užsidaro gana anksti, tad tikrai verta pasiplanuoti laiką iki 18:00 val.

Kiotas. Šeštoji diena

Neintensyvas. Taip, intensyvo visgi buvo kokias 3 valandas, lipant “ Fushimi Inari Taisha“ (jap. 伏見稲荷大社) vartų grandine į Inariyama kalną (tiksliau kalvą), 233 m. virš jūros lygio. Ir labiausiai intensyvas jautėsi žemutinėje kalno papėdėje, pirmųjų vartų grandinės dalyje, kur srautas žmonių buvo tiesiog nepraeinamas. Tačiau būtent čia, šiame sraute ir pasijuto tikroji Japonija ir tikrasis žmonių srautas, lėtai judantis vartų grandine, kuria tiesiog, nepaskubėsi. Kylant į kalną aukštyn, retėjo ir turistų gretos. O į Inariyama kalvą įlipo tik ištvermingieji. Didžiuojuosi savo grupe, buvom tarp ištvermingiausiųjų! Nors kiekviena savo ritmu, pasiekėme aukščiausią tašką. O kažkas iš skirtingų pusių, neišgirdus, kad einama tik viena puse, įlipo net du kartus. Tebūnie palaiminimai!

Fushimi Inari Taisha. Kyotas

 

Fushimi Inari vartų grandinė

Man asmeniškai ši kalno vartų grandinė energetiškai vibravo stipriausiai, visu kūnu per kojas energijos kilo aukštyn. Jutau begalinį dėkingumą, saugumo jausmą, ramybę ir palaiminimus. Jei iki šiol per daug nesižavėjau vartų (Torii – (jap. 鳥居)) saugotojais, tai šią dien tapau laputaitės, dievų pasiuntinės – „Kitsune“ ( (きつね)) gerbėja. Nežinau ko buvo daugiau: „Torii“ vartų, ar laputaičių.

Kitsune – lapė – viena iš tūkstančių Fushimi Inari Taisha šventykloje – vartų sergėtoja, aukštesniųjų jėgų pasiuntinė

O besileidžiant nuo kalno, radau tokių erdvių, kurios kvietė užsukus tiesiog pabūti, pajausti, ir net paaukoti. Grįžtant į Kioto centrą, metro netikėtai pataikėme į moterims skirtą vagoną, kuriame, taip pat netikėtai, radome sėdinčių vyrų, ir, kurie, pamatę, kad fotografuojame, tik tada susivokę, kur pataikė, žemai nuleido galvas.

Kadangi mus ir šiądien lydėjo sėkmė ir aukštesniųjų jėgų palaikymas, Japonijos žemėje lyti pradėjo tik jau grįžus į viešbutį. Suplanuotasis laisvas laikas tikrai tapo laisvu poros valandžiukės poilsiu/ pamiegojimu. Na, o gerai pailsėjus, netikėtai nustebino spontaniškai gimusi programa „Gion Corner“, į kurią nukeliavome pėstute dar spėdamos aplankyti Yasaka-jinja (jap. 八坂神社) šventyklą.

„Gion Corner“ programoje stebėjome matcha arbatos ceremonijos demonstraciją, ikebanos – gėlių komponavimo meno demonstraciją, humoristinį vaidinimą bei Bunraku (jap. 文楽) – lėlės teatro pasirodymą, įtrauktą net į Unesco! Kaip vieną grupės dalyvė, savo išlavinta muzikine klausa pakomentavo tam tikrų muzikos instrumentų suderinamumą: „Nieko baisiau iki šiol nebuvau girdėjusi“. Na, ir man rėžė ausį ir „ėjo per širdį“ čaižus garsas… Tik „koto“ (jap.  ) patiko. „Koto“ – tai ilgas, 2 metrų styginis instrumentas, primenantis lietuviškas kankles. Tik grojama… su specialiais nagais. Įspūdinga!

Nara. Septintoji diena

Išvykimas į Narą (jap. 奈良市 – Nara-shi) iš Kioto stoties, kuri ne tik didelė, bet ir dėl vykstančių rekonstrukcinių darbų, kai kurių traukinių ir metro linijų zonoje, labai jau neaiški. Siūlomų taukinių grafikai „tricky“, liepiantys, kai programėlė rodo, jog keičiasi linijos, o prierašas liepia likti tame pačiame vagone. Jutau įtampą net aš, mat jau Tokijuje turėjome patirtį būti nuvežti ne ten, kur norėjome, o šį kart laikas pagal planuojamus atstumus – buvo gana ribotas. Tikrinau programėlę gyvais darbuotojų paklausimais ir dar pasitikslinimais peronuose japonų, vykstančių ta pačia kryptimi. Pavyko!

Nuvažiavavome sėkmingiau ir greičiau nei planavau! Nejaponiškai pasimėgavome Sturbucs kava jau Naroje. Važiuojant autobusu, kuris nestoja kiekvienoje stotelėje, tačiau reikalinga greitai susivokti, kur visgi realiu laiku esame, ir laiku „paspausti mygtuką sustojimui“, visgi pataikėme išlipti ten, kur ir norėjome: į Todaiji (jap. 東大寺) į Unesco paveldą įtrauktą budistinę šventyklą, kurios viduje – Daibutsu (jap. 大仏) – 15 metrų aukščio bronzinė medituojančio Budos skulptūra – didžiausia pasaulyje sėdinčio Budos statula po stogu, pastato viduje. Didingumas įkvepia.

Todaiji. Nara. Sakuros kelias, 2023

Na, o Budos „nosiaskylė“,  vienoje iš šventyklos pastolių, per kurią galima pralysti visu kūnu – kaip pramoga ir kaip palaiminimas pralindusiąjam, kelyje į dvasinį nušvitimą.

Aplink šmirinėjantys Shiká – dėmėtieji elniukai nedžiugino, o kėlė gailestį. Prieš 17 metų tikrai buvo mažiau turistų ir tikrai elniukai atrodė sveikesni, nenupenėti ir su nenupjautais ragais… Gaila gyvūnų… Todaiji parkas dar nebaigtas iki galo rekonstruoti. Tačiau jau laimė, kad Daibutsu salė renovuota ir baigiamieji darbai su šoniniais pastoliais per daug nebegadino vaizdelio.

Pėstute nukeliavus apie kilometrą, visai šalia, (tik mažai kas žino, mat visas dėmesys Naroje skiriamas Daibutsu ir Naros parko elniukams), dar viena šventykla, įtraukta į Unesco – Kasuga Taisha (jap. 春日大社) – šintoistinė, ryšiui su gamta ir stichijomis. Šventyklos viduryje – 800-1000 metų senumo storakamienis kedras, o už šventyklos pagrindinių pastatų – paprastas altorius su vartais tiesiog į mišką. Taip pat irgi mažai kam žinoma, kad Kasuga Taisha šventykloje apeigas leidžiama atlikti ir moterims!

Patriarchalinėmis taisyklėmis apipinta Japonija, visgi išskirtinė ir unikali „laužomomis taisyklėmis“ ne tik „anime“ (jap. アニメ) (animacija) ar „manga“ (jap. 漫画) (komiksai) kūrybinėse erdvėse, bet visgi turinti pagarbos žmogui ir religinėje plotmėje – Shinto (jap. 神道) tradicijoje, nepriklausomai nuo lyties, turimo statuso ar hierarchijos. Pagarba ir dėkingumas mus supančiai gamtai, aplinkai ir vienovei.

Na, ir dar, netikėtas, tačiau labai jau skanus atradimas Udon restoranėlis „Mizuya Chaya“ šalia Kasuga Taisha! Iki šiol labiau mėgau Soba makaronus nei Udon! Udon su grybais – pavergė mano skonio receptorius! Oishi!!!

Ilga diena gavosi, juk vakarop nakvynei per Shin Osaką vykome net į Hiroshimą greituoju Shinkansen (jap. 新幹線) traukiniu, pavadinimu Sakura! Tačiau labai jau palanki diena! Na, išskyrus tai, kad besitikslinat maršrutą, iš kurios Naros stoties išvažiuoti, priėjęs elniukas Shiká nukando popieriaus dalį, kurioje buvau apsirašiusi kelionės programą.

Hiroshima. Aštuntoji diena

Taigi, keliauti Japonijoje tikrai labai patogu! Na, visų pirma, tai, kad kiekvienoje stotyje galima pasilikti lagaminą ar kuprinę taip vadinamuose “coin lockeriuose” arba “baggage locker”.Tačiau dar patogesnė – lagaminų persiuntimo tarp viešbučių paslauga! Vienintelis nepatogumas, kad kiekvienas viešbutis sudaręs sutartis su skirtingomis siuntų kompanijomis ir tikrai biurokratiškai gana ilgai užtrunka, kol viešbučio administratorius susisiekia su kito viešbučio administratorium, kol patikrina, ar tikrai rezervuotas apgyvendinimas bei, pasitikslina, ar tas viešbutis gali priimti lagaminus. Na, mums nepasitaikė, kad nepriimtų.

Tačiau, kai japonė administratorė „spelino“ telefonu mano vardą ir pavardę, susiedama raides su šalių pavadinimais, nors ir ilgai užtruko, bet buvo tikrai nuoširdžiai įdomu klausyti: K – kei Kazachstan; R- a Romania; I – ai Ireland; S – es Spain; T – ti Thailand; I – ai Ireland; N – en New Zealand; A – ei Australia. Pavardės nebespelinsiu, patys supratot:)

Dar vienas nepatogumas persiunčiant lagaminus, kad niekada nežinai, ar teks mokėti grynaisiais ar kortele, taip pat, tik viešbučio administratorius turi teisę specialia, konkrečios siuntų kompanijos rulete, išmatuoti lagaminus. Ir turbūt absurdiškiausia tai, kad lagaminų dydžiai juk nesiskyrė, skyrėsi tik kompanijų įkainiai. Tačiau nei viename viešbutyje nebuvo pasitikėta prieš tai siųstų lagaminų dokumentuose užfiksuotais parametrais.

Dar didelis privalumas ir patogumas keliaujant po Japoniją, kad kiekviename viešbutyje rasdavome arba naktinius marškinius, arba pižamas, arba kimono stiliaus aprangas, arba jukatas – vasarinius kimono, su kuriais galima ir miegoti, ir nueiti į onsenus ar viešbučio restoranus pavalgyti. Dar patogumas, kad viešbučiuose radome šlepetes, ir beveik visus higienos reikmenis: nuo dantų šepetėlio, šukų, skuteklių, šampūnų, kondicionierių, iki rinkinių makiažo valymui bei drėkinančių kremų. Tiesa, paminėsiu, daugelyje jų buvo ir labai japoniškas tradicijas propoguojantys rankšluostėliai /kempinė kūno prausimui. Ko man asmeniškai pritrūko arba ne visur buvo – tai dušo kepuraičių.

Hiroshima. Kokia ji? Tai iki atominio sprogimo niekuo neypatingas pramoninis miestas, nuo 1945 metų paslaulyje žinomas kaip Taikos ir vilties simbolis. Visiškai sunaikintas, per 78 metus atgimęs naujai, ir šiuo metu talpinantis 1,2 mln gyventojų. Unikalu! Nežinau, ar aš išdrįsčiau čia gyventi, ypač šiek tiek išmanant radioaktyvių elementų skilimo procesus ir trukmę. Tačiau ko pasisėmiau šiame kupiname energetinio skausmo epicentre – tai nustebimo apie gamtos ir žmogaus gyvybinę energiją, ir kaip galima “atgimti nuo visiško nulio”, kaip “feniksas iš pelenų”. Visi žino ir keliauja aplankyti Bomb-Dome – po sprogimo likusius pramonės rūmų bokšto griuvėsių, Aoi tiltą, kaip lėktuvo sparnai simboliškai jungiantys Taikos memorialinio muziejaus salą iš jos smaigalio į kitą tiltą bei Taikos vardo parką. Tačiau mažai kas girdėję apie po atominio sprogimo likusius 6 Ginkmedžius, kurie buvo vieni iš nedaugelio gyvų būtybių, išgyvenusių arti sprogimo epicentro. Jie gyvi iki šiol ir yra “vilties nešėjai”, “išgyvenusieji” ar dar japonų vadinami “gyva fosilija” – tai labai stiprios gyvybinės energijos pavyzdys.

Aš jau antrą kartą Taikos memorialiniame muziejuje, kuris šį kart suskambėjo gyvomis įrašytomis istorijomis iš “išlikusiųjų” lūpų. Nesumeluotame skausmingame tikrume.

Taikos monumentas su Bomb dom, Hiroshima. Sakuros kelias, 2023

Dar viena dovana – 84 metų blynelių restorano “HIYORI” savininkė SAIKO san iškepė mums Hiroshimos okonomiyakių – kopūstų blynelių su soba makaronais, Moyashi – sojų ūgliais , Oanori prieskoniais bei Otafuku padažu. Nebeišdrįsau jos paklausti, ar ji irgi iš tų prieš 78 metus įvykusios tragedijos išgyvenusiųjų… Na, bet gal išdrįsiu paklausti, iš kur ji kilusi, ir kaip ji apsigyveno Hiroshimoje, kai siųsiu jai nuotrauką, kurią pasidarėme kartu: sočios ir laimingos.

 

Miyajima. Žodis, kuris lyg užstrigęs mano psichikoje. Sala, kuri kviečia sugrįžti. Tori – vartai, kurie gyvi tarp potvynių ir atoslūgių, ir įpareigoja prisižadėti sugrįžti dar ne kartą. Ir kas kartą – ne vienai. Itsukushima šventykla, liudijanti gamtos ritmiškumą ir tikrai visiškai nechaotiškus, o ritmiškus, minučių tikslumu pasikartojančius potvynius. Viskas turi prasmę, net tai, ko nesuprantam ar nenorim protu pripažinti. Vieta, kuri žadina vidinį grožį ir dėkingumą.

Nors visai šalia Hiroshimos miestas – Miyajima – kaip atsvara, kaip balansas patirtam karo skausmui. Miyajimos sala išskirtinė tuo, kad čia, palyginti su Japonijos gyventojų tankumu, labai retai apgyvendinta, čia fiksuojama tik 1500 japonijos rezidentų. Saloje nėra ligoninės, saloje negalima gimdyti, nėra parduotuvių (čia sakyčiau sąlyginai – nes jau yra viena tarptautinio tinklo pavadinimu Lawson), o dar prieš 17 metų ir jos nebuvo. Tačiau yra parduotuvėlės suvenyrų – turistams. Sekantį kartą skirsiu salai daugiau dėmesio ir laiko.

Itsukushima šventyklos vartai Japonijoje. Eilutė nusifotografavimui po korėjiečių. Sakuros kelias, 2023

Na, ir tai, kad Itsukushimos šventyklos vartus pamatėme apsemtus saulei besileidžiant, pagal skiriamą laiką saloje, dar labiau jutau vidinį įkvėpimą atsikelti pirmą valandą nakties. Buvo verta, nakties tamsoje stebėti atoslūgį ir jausti grįžtančios vandens stichijos galią. Dėkinga sau pačiai, kad visgi išdrįsau nusileisti iki atsitraukusio vandens ir paėjėti drėgna smėlėta pakrante naktį. Įspūdinga! Dar viena dovana, kad turistų srautas vakarop išvyko į žemyninę dalį, tad vėl prieš srautą patyrėme ne stumdymąsi pakrantėse, o visgi, kad visi vartai – mūsų!

Pirmi kartai. Skrudintos austrės (deep fried kaki). Japoniškai austrės – skamba labai juokingai lietuvio ausims “Kaki”. Panašiai ir su dėmėtaisiais elniukais – “Shika”. Pasijuokus, grįžtu prie austrių – „kaki“. Taigi jos auginamos Miyajimos salos pakrantėje, tad negalėjau neparagauti. Jau keliantis keltu nuo žemyninės Hiroshimos pusės matosi vandenyje plūduriuojančios taip vadinamos austrių fermos. Taigi skrudintos “kaki” – nenustebino. Labiau nustebino restoranėlio savininkų meniu pateikimas – atnešė visą stendą užrašytą angliškai, bei tai, kad ant stalo buvo padėta ne tik valgymui skirtos lazdelės “hashi”, bet ir šakutės… Ir ne šiaip sau šakutės – o sidabrinės! Net nufotografavau!!! Prieš 17 metų restorane paprašius šakutės, mano grupiokė iš Kirgizijos, dažnai sulaukdavo kelių pakartotinių atsiprašymų, kad šakučių neturi. Pamenu tik kelis atvejus, kai jai atnešė suradę kažkokias vienkartines paskutines, ir labai atsiprašinėdavo. Na, va, mitas sugriautas. Šakučių jau ir Japonijoje būna:) Beje, kaip ir šiukšliadėžių, na, bent jau traukinių stotyse:) Ko dar neaprašiau iš šios dienos, ir ką labai sunku įvardinti žodžiais – tai skonį, kurį patyriau tikrų japoniškų saldymynų parduotuvėlėje Hiroshimoje su labai skania matcha latte, bei aiškiai pamačiau subordinacinę hierarchiją tarp parduotuvės 3 darbuotojų.

Na, ir mano dienos „feilas“, kai paėmiau nepaskaičiusi parduotuvėje – ryžių sumuštinis su dešra, apie kurią supratau tik atsikandusi. Pasirodo, tai buvo ne tunas:)

Beppu. Devintoji diena

Beppu – tai pačių japonų ne tik labai mėgstama vieta, mat čia mažiau turistų, bet ir labai vertinama, dėl skirtingų karštųjų versmių poveikio sveikatai. Onsenai – natūralios karštosios versmės, talpinančios savyje ne tik daug įvairių ištirpusių mineralų, bet ir odą, raumenis, sąnarius atpalaiduojančia bei gydančia siera. Tad viešųjų pirčių Beppu miestelyje – nesuskaičiuojama galybė! Pigiausia matyta – tik 100 JPY. Brangiausia – virš 2000 JPY, kur galima patirti ir į Unesco paveldą įtrauktas karštojo smėlio vonias HYOATAN onsene. Čia pat Tsurumi ugnikalnio papėdėje Žemė gyva, nuolat leidžianti savo garo perteklių, kuris net einant asfaltuotas takeliais, kyla iš vetiliacinių angų. Įdomus jausmas, ypač vakare, kai garas matomas prieblandoje dar lyg papildomai įgauna mistiškumo įspūdį.

Beppu nustebino dar ir tuo, kad autobusuose užrašai skelbiami ne tik japonų, bet ir korėjiečių kalbomis (pokytis per 17 metų!). Ir tikrai, vis klausinėjau jaunų porelių, bepramogaujančių miestelyje, ar jie japonai, deja, ne. Tik vyresnio amžiaus sutikti žmonės buvo japonai. Japonija per dvidešimtmetį pasikeitė, nepalyginamai daugiau imigrantų kitataučių.

Maistas taip pat ruošiamas čia pat gatvėje, specialiose medinėse dėžėse, o jų viduje – natūralus karštas garas iš žemės gelmių. Ragavau garuose virtų kukurūzų, saldžiųjų bulvių, kiaušinių. Net prieskonių nereikia. Garas išryškina tikrąjį, skanujį maisto produkto skonį, maisto subtilumą.

Na, ir dar, Beppu žymus – „pragarais“ JIKOKU – kurie gražiausi ir lankomiausi yra 7, ne tik džiuginantys akį savo spalvomis bet ir kviečiantys įmerkti bei pailsinti pavargusias kojas tam skirtose erdvėse, pakvėpuoti konkretaus „jikoku“ garu, atlaisvinančiu bronchus bei gydančiu respiratorinio pobūdžio ligas. Na, ir aišku, privalu paragauti čia pat „jikoke“ virtais kiaušiniais.

Jikoku – japoniški „pragarai“. Tai ne „onsen“, nors ir karštosios versmės. Per karštos. Juose gali būti verdami kiaušiniai.

Beppu taip pat pritraukia lankytojus savo japoniško stiliaus viešbučių gausa, taip vadinamais RYOKANAIS, kuriuose miegama ant japoniškų tatamių patiestų futonų, gausiai maitinama: pateikiami ne tik pusryčiai, bet ir vakarienės. Na, ir praktiškai kiekvienas viešbutis dar turi savo nuosavus ONSENUS, karštasias versmes, į kurias tiesiog privalu įlysti prieš miegą atsipalaiduoti ir pasišildyti kaulus. Aišku prieš tai kruopščiai nusiprausus specialiais rankšluostėliais bendroje dušinėje, sėdint ant kėdučių. Patyrimą sunku aprašyti. Tai reikalinga patirti.

Beppu. Dešimtoji diena

Ar verta likti Beppu kaime dvi dienas? Nežinau. Kiekvienas turim skirtingų mylimų vietų ir pajautimų. Kažkas labiau myli miestus, o kažkas labiau atsipalaiduoja gamtoje. Tačiau bekeliaujant per Japoniją nuo Tokijo, tik čia, Beppu, radau daugiausiai to tikrojo archajiško japoniškumo, net atsižvelgiant į tai, kad šį kart sutikau gana daug korėjiečių (imigrantų ar turistų, deja, nežinau). Beppu stotyje verta skirti laiko, gal ir nedidelėse parduotuvėlės, kur, kai kuriose irgi buvo galima atsiskaityti kortele: radau MADE IN JAPAN (日本) (mat ir Japonijoje daug prekių iš Kinijos (中国), reikalinga tikrinti etiketes) rankų darbo japoniškų gaminių pradedant virtuvės reikmenimis, baigiant papuošaliukais. Taip pat tik čia radau pirkti vienintelės sūrios japoniškos arbatos iš fermentuotų sakurų žiedų. 

Nors per dieną ir būtų įmanoma aplankyti „visus pragarus“, tačiau tikėtina, kad neskubėti ir pasimėgauti nepavyktų. Du „Jikokai“ nutolę nuo centro, tad teko pavažiuoti autobusu. Patyrimas – čia pat autobuse pačiam tenka išsikeisti monetas, ir tik tada, lygiąją jų dalį, be grąžos – mokėjimo mokestį už važiavimą tenka visa sauja suberti į kitą monetų skyrelį. Vairuotojas tik padėkoja.

Ypatingiausias įvykis, ir labiausiai mane pačią palietęs japonišku sąžiningumu, kurį norisi aprašyti, irgi įvyko Beppu.

Į ‘“Jiumandzi“ apžvalgos aikštelę važiavome taxi. Kadangi pradžioje nežinojome, kiek žmonių važiuosime, paprašiau viešbučio administratoriaus paskambinti į taxi kompaniją ir paklausti, kiek kainuotų tokia kelionė. Kadangi pati suprantu japoniškai, ir administratorius patvirtino, kad viena taxi mašina už 2000 JPY nuvežtų į aikštelę, palauktų 10 minučių ir parvežtų atgal į viešbutį. Taip pat taxi kompanija telefonu patarė, kokiu laiku būtų geriau nuvažiuoti, kad pagal meteorologinius duomenis būtų geriausias matomumas, mat visą dieną buvo apsiniaukę ir linojo. Po vakarienės, atsirado daugiau norinčiųjų naktinio patyrimo, taxi užvažiuoti į kalną. Tad dar kartą to paties viešbučio administratoriaus paprašiau patikslinti mašinų skaičių ir kainą. Kai su važiuojančiaisiais suderinome kainą, trečią kartą administratorius jau iškvietė 2 taxi automobilius šiam vakarui bei 3 automobilius rytojaus rytui visai grupei į traukinių stotį. Atvažiavo du seni seni taxi automobiliai, vairuojami jau tikrai labai didelę patirtį turinčių vairuotojų. Jie tikrai saugiai mus nuvežė, palaukė, kol pasifotografavom ir pasigrožėjom naktiniu miestu, bei parvežė.

Karštis perėjo kūnu, kai taxi vairuotojas įteikė 4500 JPY kvitą už kelionę. Klausiu, ar čia už du automobilius, jis sako, ne, už vieną. Garsiai tarstelėjau “ Choto matte kudasai“ (prašau truputį palaukti), ir šokau iš mašinos link iš paskos sustojusio taxi. Pamačiau, kad ten jau irgi vyko atsiskaitymas. Sustabdžau mokėjimus ir atsiprašydama vairuotojų, pakviečiau į pokalbį viešbučio administratorių. Stovėjome 4-iese viešbučio praėjime. Aš prie visų paaiškinau susitarimą ir paprašiau viešbučio administratoriaus patvirtinimo. Jis sako: „Šita moteris supranta japoniškai, ir tikrai, aš pats skambinau du kartus, kol pats iškviečiau taxi suderinęs maršrutą ir kainą.“ Konflikto nėra. Tik aplinkoje tvyro toks nesusipratimas ir taksistų nuolatinis ramus kartojimas „Eeeee, doyate? “ Kaip tai ir ką dabar daryti?

Staiga viešbučio administratorius sako, sumokėk jiems taip kaip sutarta, po 2000 JPY už mašiną. Aš sumoku. Ir mano nuostabai, viešbučio administratorius greitu žingsniu nuėjęs iki recepcijos, grįžta su taksistų kvite trūkstama jienų suma ir lygiai, jienos tikslumu pagal kvitą, atsiskaito su jais. Dabar jau aš jaučiuosi nepatogiai… Klausiu viešbučio administratoriaus, kaip dabar aš galėčiau su juo atsiskaityti, gal jis įtrauktų tą sumą į mano viešbučio apgyvendinimo sąskaitą? Jis mano nuostabai nusilenkia ir viešbučio vardu atsiprašo dėl nesusikalbėjimo su taxi kompanija, bei kad pridarė nepatogumų mūsų kelionei, ir kad apkartino įspūdžius.Tada aš vėl klausiu, o tai kaip dėl kainos taxi, rytojaus rytui. Jis pasakė, kad tikrai jis pats važiavęs ir kaina yra apie 2000 JPY už taxi nuo viešbučio iki stoties, tik atkreipė dėmesį, kad gali kainuoti keliais šimtais jienų daugiau, mat ryte didesnis srautas ir gali tekti ilgėliau važiuoti. Taigi, jeigu Japonijoje su pinigais kam atsitikę nesklandumų, tai tikėtina, kad reikalų turėjote ne su tikrais japonais…

Kai po gyvenimo Japonijoje 2006-2007 metais grįžau į Lietuvą, į mano atsiprašinėjimus, iki šiol, dažnai sureaguojama: „nereikia atsiprašinėti“, „nesijausk nepatogiai“, o ragavusieji vadovavimo tobulinimo žinių netgi pakomentuoja, kad „atsiprašinėjimas rodo žmogaus menkavertiškumą“, arba atsiprašymas rodo klaidas, ir žmogaus silpnumą. Mano gyvenimo patirtimi, atsiprašymas – tai labai stipraus žmogaus požymis, kuris jaučia pagarbą, prisiima atsakomybę, yra žmogiškas ir atjautus, ir jaučia realybę. Na, ir kuriam rūpi, net tik asmenybinis ego. Mano patirtimi ir suvokimu, pasaulis būtų taikesnis, jei neaugintumėm puikybės bijodami atsiprašyti. Klaidingas suvokimas, kad atsiprašymas – tai nusižeminimas…. Ir deja, jis į Europą atkeliavęs tikrai ne iš Rytų…

Beppu-Okayama-Himeji-Osaka. Vienuoliktoji diena

Per dieną nukeliauta virš 650 km greitaisiais traukiniais, spėjant aplankyti 2 poliariškas pilis: juodąją varnos pilį – Okayama-jo (14 amžius) ir baltojo garnio pilį, žinomiausią ir didžiausia šalyje – Himeji-jo (17 amžius, Unesco paveldas, likusi originali).

Japonijoje būta virš 5000 pilių, istorikai pažymi šiuos skaičius, dotuojamus 15 amžiui. Vidiniai karai, vietinių žemių ir valdžios pasidalinimai, Žemės drebėjimai bei antrojo pasaulinio karo bombardavimai daugelį jų sunaikino negrįžtamai. Teliko apie 100. Iš jų – tik 12 likusios originalios, visos kitos – atstatytos (2 iš jų juodosios). Na, ir pasaulyje bei pačioje Japonijoje, daugelis žino, girdėję ar buvę baltosiose pilyse. Juodųjų pilių Japonijoje telikę labai mažai, kokios 5 (man žinomos kaip „varnų pilys“, mat kai kurios ne juodos, o iš natūralaus medžio, ne dažytos). Išlikusios juodos originalios tik dvi: Nagano ir Matsumoto. Mūsų aplankytoji pakeliui – Okayama pilis – buvusi sugriauta, atstatyta. Gražiausias Okayama pilies vaizdas, bent jau man, atsiveria nuo Tsukimi tilto. Tik deja, nuo jo galima pasimėgauti pilies grožiu tik akimis ir širdimi, mat tilto metalinė konstrukcija, trukdo gražių nuotraukų sufokusavimui…

Okayama pilis – Juodojo varno pilis © Sakuros kelias, 2023. Foto autorė K. Naruševičienė

Himeji pilis – tai šioji visą pasaulį traukia ir žavi ne tik savo, kaip pilies įspūdžiu, bet ir šalia apsodintais sakurų sodais ankstyvą pavasarį. Himeji – didelė, įspūdinga, talpinanti savyje 83 kambarių labirintą. Lankytojų srautas būna toks didelis, kad ją pereiti lėtu žingsniu sekant vorele turistinių srautų užtrunka apie 60-90 min, ir paskubėti tikrai niekaip nepavyks. Erdvės tuščios, keliaujama be batų. Grindys šaltos, nors ir medinės, tamsiai nejaukios. Kas sušildo ir teikia jaukumo – tai bekylant pilies aukštais atsiveriantys vaizdai pro pilies langus, kurie būten šioje pilyje ir yra daugiau skirti pavasariui. Na, bet aš radau vieną „momidžiuką“ nuotraukai.

Himeji – baltojo garnio pilis © Sakuros kelias, 2023. Foto autorė K. Naruševičienė

Na, ir dar vienas „Must“ objektas Himeji mieste tai šalia pilies tradicinis japoniškas sodas – „Kokoen“. Intensyvi diena, verta patirti.

Osaka. Dvyliktoji diena

Kai Osakoje nugyventi metai, atrodo viskas taip įprasta, kad lyg ir nėra ką parodyti. Na, yra Osakos pilis, Dotonbori Gatvė, Namba rajonas prekybiniai (anime ir komiksų, daiktų ir elektrotechnikos, maisto) ir pramoginiai rajonai (Osakos akvariumas, Universal studio) bei užmiestis….

Osakos pilį verta aplankyti vien tik palyginimui su prieš tai dieną matytąja Himeji pilimi, na ir palyginti jausmą su kitu didmiesčiu – Tokijumi. Jeigu Tokiją su jo priemiesčiais įskaitant ir Yokohamą, laikyti didžiausiu ne tik Japonijos, bet ir pasaulio miestų, kosmopolitaniniu, talpinančiu savyje 14 mln, o su priemiesčiais- 42 mln rezidentų, tai Osaka su 2,8 mln žmonių – antras pagal dydį Japonijos miestas (2023 m. duomenys), bet tikrai neatrodo mažiukas. Man asmeniškai didmiesčio kontrastas tarp praeities ir dabarties jaučiasi labiau. Osakos pilies pašonėje daug gana aukštų dangoraižių. Na, o pati pilis, šaunu, kad pritaikyta ir specialiųjų poreikių turintiems žmonėms, tačiau stiklu dengtas liftas tikrai sugadina pilies vaizdelį ir atrodo ne japoniškai.

Man Osaka, lyginant su gyvenimu čia prieš 17 metų irgi virtusi „kažkuo kitu“ – daug turistų ir imigrantų. Sutikau daug kiniečių ir vietnamiečių. O daug pažįstamų irgi išsikėlė gyventi iš Osakos į Tokiją… Net aplankius netoli Dotonbori gatvės suši barą, suši meistras Yoshi San, patvirtino, kad po Covido karantino aptarnauja 95 proc užsieniečių turistų ir turėjo persiorientuoti meniu bei prisitaikyti prie kitataučių poreikių, nors jis suši meistru dirba jau 25 metai. Dovana susipažinti su tikru šefu!

Yoshi san tiek pripasakojo, tiek privaišino! Ir vien tik todėl, kad klausiau, domėjausi, tikslinausi, mokiausi naujų žodžių! Jis taip pat parodė susidomėjimą Lietuva. Kol bendravome (beveik 3 valandas!), Yoshi išmoko 5 lietuviškus žodžius. Kaip ir priklauso tikram šefui, pirmas žodis: SKANU. Toliau: Ačiū, Labas, Viso gero ir dar vienas…. pamiršau pati… Žinau, kad 5, nes tą faktą užfiksavau, kai jis tuos žodžius kartojo, mat japonai vengia skaičiaus 4, reiškiančio mirtį, transformaciją.

Skaniausi mano kada ragauti sušiai buvo su keptu baklažanu ir šviesių miso padažu „NASUBI“. „MAITAKE“ su grybais – taip pat sužavėjo, pateikiama su laimo sultimis!!! Na, o „Kazunoko“ – esu valgius ir tikrai man labai patinka – tai saldžiai marinuoti silkės ikriukai. Tačiau „Kazunoko sushi“ dar nebuvo tekę ragauti. Skanu – Oishi!

Seniausi, anot suši šefo Yoshi ir japoniškiausi sušiai – suktinukai su tunu ir su ridikėlių daigais. Makiai! Net pasitikslinau du kartus pas Yoshį, ir tikrai esu nustebusi, mat iki šiol esu girdėjusi iš japonų, bet ne iš paties šefo, na ir dar skaičiusi, kad japonų seniausi nigiri sušiai su tunu). Taip pat sušiai, kuriuos jis, Yoshi, gamina tik japonams – t.y. maki sušis su Gobo šaknimis. Nežinojau, net kas tas Gobo…. Išsiverčiau. Pasirodo tai varnalėšos šaknis. Tačiau, nustebina ne tik supratimas, ką valgai… labai paprasta ir labai skanu! Gobo no sushi.

Dar valgiau „Hotate“ su jūros ežio filė, Yoshi San pavaišino ir savo paties mėgstamiausia „Hamachio“ – (japanese amberjack) (geltonuodegė japoninė seriolė) – riebi japoniška žuvis, kuri pateikiama su OBA japoniška prieskonine žole, kurios lapas panašus į dilgėlės.

Klausiau ir apie keptus sušius, kurie pas mus LT labai jau populiarūs. Tačiau Japonijoje“ „Kura sushi“- tai tik keptas sušio viršus, ryžiai tikrai nesikepa… Na, ir tikrai jokie majonezai japoniškoje virtuvėje – nėra tradicija – čia globalizacijos pasėkmė ir prisitaikymas prie amerikoniško skonio…. Yoshi san – sušių meistras jau 25 -erius metus. Patikėjau juo.

Dotonbori gatvė ir rajonas aplink – tai tikro japoniško maisto Meka. Kuri, deja, irgi evoliucionuoja į mėsėėdišką ir greito maisto pusę. Tikrasis japoniškas „fast foodas“ ir Osakos regiono tradicija – tai „Takoyaki“ rutuliukai iš tešlos su apvirto aštunkojo gabaliukais ir svogūnų laiškais (LT atitikmuo būtų kaip spurgytės su aštunkoju) . „Okonomiyaki“ japoniški blyneliai su kopūstais, vadinamoji japoniška pica su mėgstamais ingredientais (jūros gėrybės arba šoninė), kurie susmulkinami, sumaišomi ir kartu sukepami kaip blynelis. Osakos Okonomiyaki skiriasi nuo Hiroshimos Okonomiyaki, mat Hirošimoje kopūstai pateikiami kaip plonų blynelių įdaras. „Kushikatsu“ iešmeliai, kurie tradiciškai būdavo kaip skrudinti – keptos saldžios vištienos iešmeliai arba keptų daržovių iešmeliai. Dabar „KUSHIKATSU“ evoliucianavęs į IEŠMELĮ, kuris gali būti tiek iš kiaulienos, tiek iš jautienos, tiek iš saldžių desertų. „Doteyaki“ – marinuotos jautienos iešmelis, keptas, bet neapskrudintas. Butaman (garuose virti koldūnai su kiauliena) – nors ir kotiruojamas internete kaip Osakos patiekalas, lygiavertis okonomiyaki ar takotaki, tačiau japonai senbuviai jo nepripažįsta kaip vietinio, ir sako, kad visgi čia Osakoje esančio „China town“ gyvenančių kiniečių patiekalas, jau pamėgtas ir japonų. Fugusashi – tai fugu žuvies sašimiai. Fugu žuvis – turi nuodingą lauką. Tad fugų žuvies produktus saugu ragauti ir valgyti tik specialias licencijas turinčiuose restoranuose, kur meistrai žino, kaip pašalinti tą nuodingąją lauką neapnuodijant visos žuvies mėsos. Esu ragavusi keptos, primena vištienos skonį, net gali suabejoti, ar tikrai valgai žuvį. Žalios ragauti – dar neišdrįsau… Kintsuba – saldumynais iš japoniškų saldžių raudonųjų pupelių. Įdomu tai, kad jo neberadau pirkti… Tačiau „adzuki“ pupelės – tai vienas iš populiariausių ingredientų japoniškų saldumynų gamyboje. Na, o pas Yoshį suši bare ragavome saldžių bulvių lazdelių su ledais. Nustebino!

Osaka. Tryliktoji diena.

Laisvas laikas, lauktuvės ir kiti reikaliukai Japan Foundation institute, kuriame turėjau susitikimą su savo keliais mokytojais. Pasitiko mane ne japoniškai. Jeigu išvykstant, pamenu, nusilenkė atsisveikindami japoniškai (na išskyrus porą mokytojų, su kuriomis buvom atviresnės, buvau apkabina motiniškai per pečius), tai šį kart visi apsikabinom, kaip kokie giminės. Nustebino! Mokytojai vietoj planuotos valandos, skyrė daugiau nei dvi. Dėkingume.

Grįžusi į Nambą, dar spėjau pasivaikščioti 7 aukštų sodais terasose, čia pat Namba stoties pašonėje. Dar spėjau greitu žingsniu aplankyti Namba Yasaka šventyklą, kur įsivaizdavau beesant drakoną, o pasirodo – tai šventykla – liūto galva.

Namba Yasaka šventykla Osakoje

Na, ir savo nuostabai per porą valandų spėjau apsipirkti ir sau ir lauktuvėms! Kažkur Namba stoties pogrindžio parduotuvėlėse radau nuostabų Yukata – vasarinį kimono. Taip pat labai ieškojau japoniško chalato lauktuvėms – kimono stiliumi – medvilninio. Radau. Tobula! Tikrinau, ar tikrai pagaminta Japonijoje, mat ir Japonijoje gana daug kinietiškų prekių (skirtų Japonijos rinkai), tad, pasikartosiu, verta žinoti keletą hieroglifų.

Na, ir dar, apie Osakos Kansai oro uostą, kuris labai jau nuliūdino grupės dalyves vėlyvą skrydį. Parduotuvės, kaip ir visoje Japonijoje užsidaro gana anksti. Na, bet, kad taip anksti orouoste, nustebino ir mane. Tad geriau likusias neišleistas jienas išsileisti dar iki oro uosto, mat jame jau galima atsiskaityti ir mokėjimų kortelėmis.

Dar viena dovana kelionės pabaigai – tai namo skridome per šiaurinę pusrutulio dalį, „užkabindami“ Amerikos Kamčatkos dalį ir per Arkties vandenyną! Nežinau, ar per Šiaurės ašigalį, tačiau Euraziją beveik apskridome.

Tekstas autorinis © Kristina Naruševičienė

Nuotraukos iš asmeninio archyvo, © Kristina Naruševičienė bei 2023 keliautojų gupės pasidalinimų

×

Krepšelis