DELFI GYVENIMAS “Japonijoje gyvenusi lietuvė: apie tai garsiai nekalba niekas”

  • Post category:Naujienos

Kokį Japonijos veidą pamatė Kristina Naruševičienė, kai japonai atvėrė jai savo ofisų ir namų duris, o kai kurie – ir širdis.

„Sėdime karštojoje versmėje su keliomis 60-70 metų moterimis ir viena iš jų sako: „Žinai, nekenčiu savo vyro. Jis po darbo grįžta visas piktas, išsilieja ant manęs. Aš jį suprantu, bet daug metų jaučiausi labai nelaiminga. Paslapčiomis visą laiką svajodavau apie vyrą užsienietį, nes įsivaizduodavau, kad jis būtų švelnesnis, labiau bendraujantis ir skirtų man daugiau dėmesio. Būna, gyveni šeimoj ir vis tiek jautiesi vienišas“, – savo patirtimis dalinasi beveik metus Japonijoje gyvenusi Kristina Naruševičienė.

Kristina Naruševičienė. Nuotrauka Dalia Bagdonaitė

– Papasakokite, kaip nutiko, kad pradėjote domėtis japonų kultūra, o galiausiai išvykote į Japoniją?

Viskas prasidėjo dar vaikystėje. Mano svajonė buvo kada nors nuvykti į Tekančios Saulės šalį. Tuomet atrodė, kad tokios svajonės įgyvendinti neįmanoma, tad ją nustumdavau į šalį. Bet sulaukus 25-erių mano svajonė išsipildė. Laimėjusi Japonijos vyriausybės stipendiją, išvykau į šią šalį studijuoti japonų kalbos ir kultūros. Kursas buvo skirtas diplomatams ir valstybės tarnautojams, o aš kaip tik dirbau valstybės tarnyboje. Lietuvoje jau buvau įgijusi magistro laipsnį, tad studijos Japonijoje buvo galimybė pagilinti tam tikras žinias ir perteikti sukauptą patirtį Lietuvoje. Iš Europos buvome tik 4-iese, o iš Rytų Europos buvau vienintelė. Gyvenau Osakoje, bet du mėnesius praleidau Tokijuje ir keliavau po kitus miestus. Lietuvoje dirbau su aplinkosaugos projektais, tad Japonijoje teko važinėti ir po ministerijas, ir po įvairias Japonijos kompanijas. Turėjau galimybę pamatyti japonų darbo kultūrą iš vidaus.

– Ką begyvendama Japonijoje atradote apie japonus, jų kultūrą?

– Rengdama prezentacijas apie Lietuvą susipažinau su daug žmonių. Kadangi tuo metu buvau jauna ilgaplaukė blondinė, japonai mane tiesiog graibstė ir kvietėsi į namus, veždavosi į keliones. Būdavo, kad tik ateina vakaras ir prie mano bendrabučio privažiuoja studentus užsieniečius kuruojančios šeimos mašina, sodinasi mane ir vežasi į turtingus namus, kuriuose ceremonijų kambaryje man suplakama arbata arba esu vaišinama japoniška vakariene. Visi grupiokai man pavydėjo. Vėlai vakare grįždavau namo, ruošdavau japonų kalbos namų darbus, kitą rytą skubėdavau į mokslus, o vakare vėl kur nors vykdavau. Rutina būdavo tokia. Jaučiausi besipažindinanti su tikruoju japonišku gyvenimu iš pirmų lūpų. Susikalbėti iš pradžių būdavo labai sunku, tai kalbėdavomės širdimi, akimis, gestais. Tarkime, esi svečiuose, virtuvėje, paimi prijuostę ir akimis klausi, ar gali prisidėti prie maisto gaminimo. Linkteli, parodo maisto produktą ir pasako, kaip jis vadinasi. Jei nesupranti, išsitraukia telefoną ir elektroniniame žodyne parodo, koks tai žodis. Vyko gyvas mokymasis per patirtį. Paneigiu mitą, kad japonai labai uždari. Man buvo atvertos visų namų durys. Mane japonai visur įsileido. Pamačiau, kokie japonai visuomenėje yra „suspausti“, susaistyti darbo saitais, socialiniais santykiais ir kad šeimoje patiria didžiulę įtampą. Apie tai nerašoma jokioje knygoje, jokiame vadovėlyje, to nesužinosi ir jokioje paskaitoje.  

Kristinos Naruševičienės asmeninio albumo nuotrauka – autorė Dalia Bagdonaitė

– Kas Japonijoje sužavėjo?

– Sužavėjo nuolankumas, gebėjimas klausytis, sužinoti, suprasti, mokytis. Sužavėjo imlumas gyvenimui, buvimas čia ir dabar. Dažnai susitikusi su žmonėmis Lietuvoje jaučiu, kad visi mes norime pasakyti, ką galvojame patys, bet mums neįdomu sulaukti grįžtamojo ryšio ir išgirsti kitą. Japonai geba būti čia ir dabar, na, bent vyresnioji karta – tie, kuriems yra virš 40-50 metų. Dabar suprantu, kad jie vadovaujasi ikigai principu, kai svarbi dabarties akimirka. Esu čia ir dabar, visas pasineriu į žmogų, su kuriuo bendrauju, į jo gyvenimą ir jaučiu iš jo grįžtamąjį ryšį ir sinergiją. Paviešėjus japonų šeimos namuose, visada būdavo toks scenarijus – žmona paprašydavo vyro, kad pavėžėtų mane iki universiteto, o pati išeidavo iš savo namo į gatvės vidurį ir ilgai ilgai mojuodavo. Net kai užsukdavome už namo kampo, atsisukusi atgal vis dar matydavau ją mojuojančią. Japonės moterys tai daro ne dėl to, kad reikia. Tai nuoširdu, įaugę joms iki kaulų smegenų. Atrodo, lyg jauti tą motinišką nuolankumą, gilų priėmimą ir palaiminimą. Bet to negaliu pasakyti apie jaunesnę kartą. Teko lankytis Osakos universitete, kur studijuoja daug užsieniečių, taip pat svečiuotis jaunose šeimose arba šeimose, kai pas tėvus į svečius ateina dukros su vaikais. Jaučiau, kad jaunesnė karta yra visiškai kitokia.

– Kokia ji?

– Atrodo, tėvai puoselėja gilias tradicijas, o vaikai to gėdijasi. Kiekviena karta lyg ir pranašesnė, bet, regis, egzistuoja kažkoks užprogramuotas konfliktas su tėvais – daugelis nori būti kitokie negu jie. Vaikai taip nebeišreiškia nuolankumo, bendraudami nebežiūri į akis. Vyresnė karta mezga akių kontaktą, o jaunesni jaučiasi neverti, kad užsienietis su jais bendrauja. Jie dažnai nemoka anglų kalbos ir dėl to jaučiasi nevisaverčiai. Iš tikrųjų tai gana uždara šalis. Su jaunesnės kartos atstovais nepavyksta taip komunikuoti. Tarkime, pasisiūlius prisidėti prie maisto gaminimo, jie atstumia delnu ir prašo pasėdėti, palaukti, kol pagamins patys. Ir nebeina į kontaktą.

– Kodėl taip yra?

– Ta jaunoji karta man yra tokia vadovėlinė, chrestomatinė Japonija. Iš pradžių galvojau, kad senoji karta bus uždaresnė, o pasirodė, kad yra atvirkščiai. Praktiškai visi mano draugai buvo vyresni už mane. Su jaunesne karta kontaktą užmegzti man sekėsi gana sunkiai. Patyriau, kad jaunesni žmonės viskam sako „ne“, neina į kontaktą, yra uždari, gėdijasi savo jausmų, bijo bendrauti, nežiūri į akis, neįsileidžia į savo šeimą, daug dirba. Tarkime, jei mano bendrakeleiviai traukinyje būdavo iš vyresniosios kartos, jie manęs visko klausinėdavo, patys pasakodavo apie savo šalį. Jusdavau, kiek jie turi energijos, mėgaudavausi gyvu bendravimu. Jaunesni tiesiog užmigdavo.

– O nėra taip, kad visi įsikniaubę į planšetes ir išmaniuosius telefonus sėdi?

– Jaunesnioji karta – taip. Jei nemiega, jie būna „paskendę“ išmaniuosiuose, puoštuose įvairiais barškančiais pakabučiais.. Tačiau traukiniuose yra apribojimai, tarkime, kad negali kalbėti garsiai ir kalbėti telefonu. Taisyklės yra griežtos. Kai įlipi į traukinį, jauti, kokia yra pagarba vienas kitam. Jei girdi, kad kas nors garsiai kalba, tai greičiausiai bus koks nors užsienietis, tikrai ne japonas. Bet jei jau japonai traukiny kalba, tai prisidengia burną ir kalba taip, kad niekam netrukdytų. Iš vienos pusės toks kraštutinumas, kad žmogus turi susivaržyti, įsisprausti į kažkokius rėmus, taisykles, bet iš kitos pusės yra tam tikras pagarbos lygis kito žmogaus privatumui. Ne vienas japonas, sėdintis greta manęs, yra užmigęs ir užkritęs tai ant mano peties, tai ant kelių. Iš pradžių man tai kėlė nuostabą, krizendavau, kikendavau, bandydavau nustumti, o paskui tai tapo taip natūralu, kad pradėjau priimti tuos žmones su pagarba ir besąlygine meile. Pradėjau suprasti, kad greičiausiai tas japonas yra pavargęs. Juk dažnas keliasi 4 ar 5 ryto, neretai 2 ar 3 val. važiuoja iki savo darbo, visą dieną dirba, o tada tiek pat laiko keliauja namo. O darbe turi būti besąlygiškai nuolankus, dėvėti kaukę – Japonijoje negali su vadovu nei padiskutuoti, nei paieškoti bendrų sprendimų, nei jam paprieštarauti, o tik viskam pritarti, vykdyti ir padaryti viską kiek įmanoma greičiau, o geriausia – anksčiau nustatyto termino. Tada, kai pamatai įmonę iš vidaus, supranti, kodėl visi ryte, vakare, per pietus vos tik radę laisvą minutę taikosi numigti. Jie tiesiog nebeištveria. Jie nebenori bendravimo, o tik pasinerti į miego pasaulį, kad pailsėtų ir turėtų jėgų kokybiškai ar nekokybiškai gyventi toliau.

Kristinos Naruševičienės asmeninio albumo nuotrauka. Tokijo metro traukinyje

– Žinau, kad apie japonų miegojimo vietas papasakoti galėtumėte ir daugiau…

– Kai gyvenau Tokijuje, lankėmės ministerijose, ambasadose ir panašiose įstaigose. Įsivaizduokite, esate šalia didesnio verslo centro, pietų metas, aplinkui daug suoliukų. Lyg ir norėtum papietauti ir suvalgyti savo lauknešėlį gamtoje, bet negali, nes visi suoliukai užimti – ant jų guli verslininkai. Apsivilkę kostiumais, užsidėję akinius nuo saulės, susinėrę ant krūtinės rankas, sukryžiavę kojas. Stebėjausi, kaip jie drįsta miegoti tiesiog gatvėje – juk gali būti nesaugu! Bet jie jaučiasi saugiai. Kai kurie, tiesa, eina miegoti į parkus. Visi didieji parkai, kurie yra prižiūrimi ir puoselėjami, Tokijuje yra mokami. Čia verslininkai taip pat miega. Viena vertus, parke jie miega, nes jaučiasi saugiau, be to, miega ant žolės, taigi, turi ryšį su žeme. Toks miegas kokybiškesnis. Tiesa, jie miega prie pat įėjimo į parką, prie kasos, nes jau nebeturi jėgų paėjėti toliau. Pamiega pusvalanduką ir toliau keliauja į darbą.

– Kiek valandų japonai dirba?

– Jie to neatskleidžia, bet kai man teko būti vienoje iš įmonių, kur darbuotojai kortele atsižymi savo įėjimą ir išėjimą, viena moteris sakė, kad būna taip, kad ji dvi paras neišeina iš darbo. Ji papasakojo, kad darbovietėje yra dušas, tad ji tiesiog įsideda papildomų drabužių ir lieka nakvoti darbe. Sakė, kad jai neapsimoka grįžti namo, nes jos namai yra už 2 val. kelio nuo darbo ir ji nenori kasdien gaišti po 4 val. kelionei. Oficialios darbo valandos yra, bet vyrauja darboholizmas. Klausimas, ar tai yra įmonių, ar pačios Japonijos kultūros užduotas tonas, ar visgi tai priklauso nuo kiekvieno žmogaus savybių, nuo vienišumo, nuo noro pabėgti nuo savęs, nuo komplikuotų santykių šeimoje.

– Vyrai ir moterys Japonijoje dirba vienodai?

– Nežinau, kokia situacija yra dabar, bet tuo metu, kai gyvenau Japonijoje, tarp vyrams ir moterims mokamų atlyginimų buvo labai didelis skirtumas. Požiūris į vyrą ir į moterį labai diferencijuotas, vyrų padėtis daug aukštesnė negu moterų. Vyresnės kartos požiūris toks, kad lai moteris pasišvenčia šeimai, gali net mokslų nebaigti – vis tiek ji neuždirbs daugiau nei vyras ir nėra čia ko stengtis. Tad dažna moteris visą save atiduoda šeimai – namų ūkio kūrimui, vaikų priežiūrai bei jų ugdymui. Būdama visą laiką šalia, ji mato vaikų poreikius, gabumus ir polinkius ir ugdo jų stipriąsias savybes. Neakcentuoja jų silpnybių, bet stiprina stiprybes. Sakoma, dėl to Japonijoje užauginama tiek daug vaikų vunderkindų. Dabartinės mamos, tiesa, yra daugiau mačiusios pasaulio, karjeristės, nori dalyvauti versluose. Joms svarbu baigti prestižinius mokslus. Tačiau nors jos ir baigia universitetus, dažnai net užsienyje, dirba tik tol, kol išteka. Paskui, nori ar nenori, giminės karma ar genetika įtraukia ir jos vis tiek atsiduoda vaikų auginimui. Aišku, yra tokių, kurios neturi vaikų arba sąmoningai nusprendžia, kad vaikų dar nereikia, ir atsiduoda karjerai. Jos nori kažką pakeisti giminės likime ar kultūroje, nori įrodyti, kad ir jos sugeba lygiavertiškai su vyrais dirbti verslo struktūrose. Bet, kiek kalbėjau, jos pačios nustemba, kad sulaukusios vaikučių, nebenori dirbti. Moterims tampa sudėtinga dirbti ir jos nusprendžia likti su vaikais namuose. Tas genetinis fonas ir kultūra tarsi įtraukia moterį į šeimą ir ji vėl tampa nuolankia pelyte.

– Kokios jos – japonų moterys? Ko mes, lietuvės moterys, galėtume pasimokyti iš japonių?

– Man daugiau teko bendrauti su vyresnėmis moterimis. Būdavo, žiūriu į moterį – dailią, gražią, liekną, spindinčia oda, bet iš konteksto suprantu, kad jos vaikai ir anūkai jau dideli. Paklausta, kiek jai metų, ji pradeda krizenti, juoktis, susinepatogina. Apie amžių nei viena nenorėdavo atvirauti. Bet tos, su kuriomis susidraugaudavau, amžių pasisakydavo ir aš niekaip negalėdavau patikėti tuo, ką girdžiu. Susidariau įspūdį, kad jei pamatai moterį ir duodi jai kažkiek metų, reikia pridėti dar 20-imt ir tada žinosi, koks yra tikrasis jos amžius. Ne viena man atsakė, kad tokio jaunatviškumo ir ilgaamžiškumo priežastis yra matcha arbata. Turtingesnės moterys turi arbatos kambarius ir kas rytą plakasi japonišką matcha arbatą. Padaro šeimai pusryčius, paskui tame kambarėlyje prie altorėlio paaukoja dievams maisto, susiplaka arbatą ir geria. Kai kurios sakė, kad tos arbatos nemėgsta, bet geria ją, nes ši labai nuskaidrina odą ir duoda daug energijos visai dienai.

Iki apsigyvendama Japonijoje aš trejus metus buvau vegetarė ir stengiausi propaguoti sveiką gyvenseną – kuo mažiau cukraus ir druskos, žuvį valgydavau, bet stengdavausi nevartoti gyvulinės kilmės produktų. Buvau nustebusi, kad japonai valgo viską. Jie vartoja daug jūros gėrybių, pūdytų pupelių nado ir panašių produktų, turtingų vitaminų ir mineralinių medžiagų, kurie stiprina sveikatą ir padeda išlikti jauniems. Mėsos valgo nedaug, bet cukrus ir druska – privalomi.

Kristinos Naruševičienės asmeninio albumo nuotraukos. Osaka ir Kiotas

Moterys valgo saldžiai ir daug. Pyragėlius, kurie gaminami iš japoniškų pupelių ir yra pasaldinti cukraus sirupu, jos valgo ir ryte, ir per pietus, ir vakare. Esminis momentas, kad pirmiausia jos pyragėliais pasimėgauja akimis. Tie saldumynai labai maži, jų nesuvalgysi daug. Jie labiau skirti pasimėgauti, pasigrožėti. Ir dažnai jie yra tarsi paguoda, galimybė kompensuoti laimės jausmo trūkumą šeimoje. Tiesa, nors saldumynus japonės labai mėgsta, nesutikau nei vienos apkūnios japonės. Nors pati esu gana smulki, ten jaučiausi esanti gigantė – buvau visa galva aukštesnė už visas kitas moteris. Moterys japonės dėvi 34-36 dydžio batus, o aš sau 38 dydžio batus rinkdavausi iš didžiausių batų asortimento. Norėjau nusipirkti auskarus, bet auskarų kabliukai man atrodė per smulkūs arba neužtekdavo įveriamų auskarų užsegimo ilgio. Tas moterų pasaulis toks miniatiūrinis…

– Ar moterys Japonijoje mankštinasi?

– Visus tuos metus pati vaikščiojau į jogą. Buvau nustebusi, kad į jogą susirinkdavo vien moterys ir dažniausiai jos būdavo virš 50-ies metų. 70-metės darydavo špagatus, plūgus, varnas. Klausdavau, kur jaunos moterys, tai sakydavo, kad arba dirba, arba augina vaikus, arba yra pernelyg pavargusios. Taigi dažniausiai aktyviai juda vyresnioji karta. Japonai mėgsta vaikščioti šiaurietiškomis lazdomis, eiti pasivaikščioti po kalnus, rengti iškylas gamtoje, gražiuose šimtamečiuose ar gal net tūkstantmečiuose parkuose, kuriuos stengiamasi išsaugoti kuo autentiškesnius.. Parkai ir kalnai pilni žmonių – japonai keliauja ne tik po visą pasaulį, bet ir pačioje Japonijoje.

– Kiek japonėms svarbi moteriška bendrystė?

– Moteriška draugystė populiaresnė tarp vyresnės kartos moterų. Jos susitinka pabūti moteriškoje bendrystėje – ar į kavinę, ar pasibūti vakarėlyje. Japonės dažniausiai renkasi kur nors nueiti paskanauti japoniškų saldumynų, namuose daro japoniškos arbatos ceremonijas. Jeigu kas nors turi, pagroja nacionaliniu muzikiniu instrumentu koto. Kitos moterys žavisi grojančiosios talentu. Jos daug nekalba, bet pasigėri viena kita ir viena kitos talentais. Galbūt čia irgi atsakymas, kodėl jos žydi. Jos papildo savo gyvybinės energijos indą per moterišką bendrystę, meną, muziką, gėles, ikebaną, sodo puoselėjimą. Jaunoji karta to praktiškai nedaro ir japonai kalba apie tautos senėjimą ar netgi išnykimą, nes tiesiog negali susilaukti vaikų. O kaip jie gali susilaukti vaikų, jei moters indas tuščias, o vyrai pervargę? Realybė tokia, kad vyresnioji karta ir po tris vaikus augina, o jaunesnioji ir vieno negali susilaukti. – Kaip japonai vyrai ir moterys bendrauja tarpusavyje? Kokius bendravimo akcentus išskirtumėte? – Japonijoje tai yra tabu tema. Kai pas ką nors svečiuodavausi, detalių iš šeimyninio gyvenimo išgirsdavau tik tada, jei pati papasakodavau apie savo šeimą ir savo santykius su vyru. Viešnagės Japonijoje metu jau buvau ištekėjusi, mano sūnui buvo ketveri metai. Mes beveik metus gyvenome atskirai, vyras augino sūnų ir mes kiekvieną dieną kalbėdavomės Skype. Japonams rodydavau savo šeimos nuotraukas, pasakodavau, kaip man skaudu, kad šiuo metu gyvename atskirai ir tuo pačiu, kad jaučiuosi apdovanota, kad esu Japonijoje ir turiu galimybę susipažinti su japonų kultūra. Tos šeimos, kurioms pasakodavau apie save, irgi atsiverdavo. Japonės, kurios mane pasiimdavo su savimi į onsen – japoniškas pirtis su karštosiomis versmėmis – papasakodavo daugiau detalių. Pamenu, sėdime karštojoje versmėje su keliomis 60-70 metų moterimis ir viena iš jų sako: „Žinai, nekenčiu savo vyro. Jis po darbo grįžta visas piktas, išsilieja ant manęs. Aš jį suprantu, bet daug metų jaučiausi labai nelaiminga“. Ji papasakojo, kad dabar jų vaikai jau užaugo, vyras sukūrė savo verslą, bet kol dirbo samdomame darbe, po darbo grįždavo išgėręs, keikdavosi, šeimoje išreikšdavo visą pyktį ir agresiją. Ir priduria: „Paslapčiomis visą laiką svajodavau apie vyrą užsienietį, nes įsivaizduodavau, kad jis būtų švelnesnis, labiau bendraujantis ir skirtų man daugiau dėmesio. Būna, gyveni šeimoj ir vis tiek jautiesi vienišas“. „Dabar aš jau savo vyru patenkinta“ – sykį man pasakė kita, 70-metį perkopusi japonė. Iki tol maniau, kad jos šeima ideali. Buvo taip, kas atvažiuoju į jų namus, jie mane pasikviečia į saloną. Vyras čia pat ant elektrinės viryklės gamina blynelius, vadinamąsias japoniškas picas, o moteris tik paduoda vyrui reikiamus įrankius. Atrodo, kiek daug partnerystės, bendradarbiavimo, moteris asistuoja vyrui, vyras gamina valgį, didžiuojasi, kad gali pavaišinti svečius. Tada vyras pasiūlo apžiūrėti namus, kas yra labai reta. Miegamajame rodo: „Va, mūsų miegamasis yra labai didelis, nestandartinis tradiciniam japonui, nes mūsų kambaryje telpa dvi dvigulės lovos.“ Matau, kad vienoje pusėje iš tiesų stovi europietiška dvigulė lova. Ne kiekvienas japonas tokią turi. Tada rodo į kitą kambario pusę, kur guli susuktas dvigulis tatamis. Ir prisipažįsta, kad jis miega ant tatamio, mat jam taip labiau patinka. Jaučiausi labai dėkinga, kad jis parodė savo kambarį. Iš moters akių matyti, kad nors ir buvo nuoskaudų, dabar ji yra patenkinta ir džiaugiasi tuo, kaip dabar jiedu bendrauja ir ką vyras jai duoda. Taigi tų santykių negali įvilkti į vieną rėmą, nes ir toje pačioje šeimoje santykis keičiasi. Bet šiaip niekas apie tai nerašo ir nekalba.

– Gal žinote, kiek japonams svarbus santuokos ritualas?

– Dauguma gyvena susituokę, bet Japonijoje taip pat vyksta globalizacija, tad yra ir tiesiog kartu gyvenančių porų. Žinau tik tiek, kad vestuvėms jaunosios siūdinasi puošnius, išskirtinius, vienetinius kimono ir didžiuojasi galėdamos surengti japoniško stiliaus vestuves. Tačiau taip pat populiaru rengti ir vakarietiškas vestuves. Kiek žinau, dabar moterys per vestuves renkasi vilkėti tiek japoniško, tiek vakarietiško stiliaus sukneles.

Kristinos Naruševičienės asmeninio albumo nuotrauka. Vaikų darželis, Osaka

– Kaip japonai augina vaikus? Kažkada skaičiau, kad vaikas, tarkime, atėjęs su tėvais į kirpyklą, gali daryti ką tinkamas, o tėvai viską jam leidžia ir išeidami susimoka už padarytus nuostolius.

– Su tokia žinute ir aš nuvažiavau į Japoniją. Aš irgi žinojau, kad iki 5-6 metų vaikui, atseit, japonai leidžia daryti viską. Susipažinau su viena Tokijaus centre gyvenančia milijonierių šeima, turinčia 3 vaikus. Sakė, iš kur jūs tai ištraukėt? Iš tiesų japonų vaikų auklėjimas paremtas disciplina ir nuolankumu. Nemačiau nei vieno vaiko, kuriam tėvai viską leistų. Klausiau ir vyresnės kartos atstovų. Jie net nesuprato mano klausimo. Nei vienas nepatvirtino mano atsivežtos teorijos. Žinoma, Japonijoje kiekviena šeima turi savo vaikų auginimo principus, bet jie labiau orientuoti į nuolankumą, į atsakomybės bei talentų ugdymą. Gyvenau Osakos priemiestyje ir turėjau galimybę keliauti tiek dviračiu, tiek traukiniais, tiek vaikščioti po daug gražių erdvių pėsčiomis. Vaikų jiems skirtose aikštelėse nemačiau. Visi užsiėmę, ugdomi. Tarkime, vienoje šeimoje 2 metų vaikas nuo 7 iki 11 val. ryto lanko fortepijono pamokas. Griežtai. Mama sako: „Matau jo muzikinius polinkius. Aš auginu vunderkindą“. Soroban – visiems vaikams privalomas didelių skaičių skaičiavimas skaitliukais. Jie panašūs į sovietinius, kurie buvo naudojami ir Lietuvoje, tik šie – daug mažesni ir skiriasi skaičiavimo metodika. Ši metodika orientuota ir į greitį, ir į vizualiką. Per vizualizaciją išplečiamas matymo laukas, nes skaičiavimo būdų labai daug. Japonų kalboje yra 3 abėcėlės. Jie turi mintinai mokėti hieroglifus ir skaičius vizualizuodami. Tai labai stiprina pasitikėjimą savimi. Vaikai taip pat privalo išmokti šiodo – kaligrafijos. Jie eina pas kuo geresnį, prestižiškesnį privatų mokytoją ir šlifuoja savo įgūdžius. Pati esu bandžiusi, žinau principus. Tai yra meistrystė, nes ryžių popierius yra labai plonas, turi labai atitaikyti rašalą, turi žinoti, ką turi užrašyti, įsigilini į sakinio, žodžio prasmę. Vaikai turi rašyti sėdėdami seiza stiliumi (ant kelių, tiesiu stuburu). Jei būna nuvargę, čia pat užmiega, o nubudę toliau rašo.

– Kas dar svarbu kalbant apie japonų šeimą?

– Paprastumo principas ir nesureikšminimas yra vienas iš ikigai principų. Japonų gyvenamoji erdvė – tatamis – labai paprasta: bambukinis kilimas, paprastos, gana tamsios sienos. Tokioje erdvėje jie pailsi. Mano minėtoji milijonierių šeima pakvietė mane kartu atšvęsti Naujuosius metus. Vyras milijonierius, keliauja po pasaulį, o minkšti baldai namuose apdriskę, jau, regis, tikrai būtų laikas pakeisti. Sako: „Nieko tokio, aš auginu savo vaikus pratindamas juos prie paprastumo, namai neturi blizgėti prabanga“. Kokios gilios vertybės ir nesusireikšminimas! Vaikai specialiai lanko valstybines, o ne privačias mokyklas – kad neišpuiktų, nors jie gali sau leisti sumokėti ir už privatų mokslą. Šeimos galva sako, kad „mūsų valstybinės mokyklos yra labai aukšto lygio, aš didžiuojuosi tuo, koks Japonijoje yra geras švietimas. Labai didžiuojuosi, kad turiu 3 vaikus ir galiu prisidėti prie savo šalies gerovės“. Nacionalizmas ir patriotizmas Japonijoje labai stiprus. Būna žmonių, kurie lyg ir nieko nepasiekę, bet yra susireikšminę, o vyresnės kartos žmonės gali sau daug leisti, bet didžiuojasi paprastumu, sąmoningai jį renkasi.

Kristinos Naruševičienės asmeninio albumo nuotrauka. Mama su vaikais, mažame miestelyje. Vaikai rodė pirštu ir šaukė “Gaidžin” (svetimšalė)

– Ar japonai šeimoje konfliktuoja?

– Japonų šeimoje niekas nekalba apie konfliktus, viskas joje nuolanku ir, iš pažiūros, kone tobula. Išskyrus, turbūt, vienintelį rodiklį – savižudybių skaičių, kuris paaiškina, kad nėra balanso šeimoje ir darbe ir su pačiu savimi. Todėl žmonės ir priima sprendimą pasitraukti iš gyvenimo. Spaudimas, tobulumo siekimas greičiausiai ir yra priežastis, kodėl žmonės pasitraukia iš gyvenimo. Dabartinė, ta jaunoji, karta nesižudo, ji – maištauja. Pastebiu tendenciją, kad dabar savižudybių skaičių pakeitė kiti dalykai – visokie žaidimai, kai tyčiojamasi vienas iš kito, kai filmuojami seksualiniai santykiai. Kai kuriuose naktiniuose klubuose netgi santykiaujama su durų rankenomis. Taigi, nuo karakiri, kai žmogus save sunaikina, pereinama prie maišto, kai žmonės, kad atkreiptų į save dėmesį, bando save išreikšti kaip nors neadekvačiai. Tarkime, japonų jaunimo aprangos stilius, kai jaunuoliai rengiasi kaip anime personažai, mano dabartiniu suvokimu, yra bandymas pabėgti nuo realybės. Jaunuoliai tarsi susikuria sau kokį nors virtualų animacinį pasaulį, tampa jo herojumi, rengiasi, elgiasi ir gyvena kaip tas herojus, nes gyventi realų gyvenimą – pernelyg baisu.

– Taigi karakiri labiau būdingas senajai kartai?

– Daugiau senajai. Jaunoji karta labiau domisi saviugda, pažinimu, galimybėmis pasaulyje, o vyresnioji yra pratusi nereikšti jausmų. Kiek man teko domėtis, kalbėtis su pačiais japonais, skaityti Japonijos istoriją, karakiri yra samurajų principas, kad jeigu neįvykdau užduoties, neprisiimu atsakomybės arba prisiimu atsakomybę už kokią nors neįvykdytą užduotį, reiškia, esu netobulas ir toks netobulas aš negaliu gyventi šiame pasaulyje. Mano supratimu, tai iškreiptas požiūris, bet japonams tai – labai rimtas atsakomybės prisiėmimo aspektas. Savižudybių dabar mažiau, nes Japonijos sienos atviros, japonai dabar gana daug keliauja po pasaulį. Japonija, kokia ji buvo prieš 50, 30 ar netgi 10 metų yra visiškai skirtinga, todėl kalbėti apie vieną Japoniją su vieningais principais nebegalima.

Kristina Naruševičienė. Asmeninio albumo nuotraukos autorė Dalia Bagdonaitė

– Su kokiu žinojimu, supratimu, požiūriu, įpročiais grįžote į Lietuvą? – Kai grįžau į Lietuvą, atsivežiau labai daug arbatos ceremonijos reikmenų. Japonijoje turėjau galimybę iš vienos moters perimti arbatos ceremonijų rengimo meistrystės patirtį. Ji kiekvieną kartą akcentuodavo man nuolankumą: nuolankus įėjimas į arbatos kambarį, nusiėmimas visų papuošalų, ėjimas į paprastumą, arbatos puodelio priėmimas iš ceremonijos meistro, padėkojimas už arbatą. Taip pat yra su maistu. Ypač vyresnioji karta sudeda rankas maldai ir sako „itadakimas“. Jie dėkoja žmogui, kuris maistą pagamino, tam, kuris pateikė, ir sau, kad tą maistą priėmė ir yra pasiruošęs suvalgyti. Dėkingumas prasideda jau nuo dėkojimo turgavietėse, kai dėkoji už tai, kad tas maistas toks šviežias atkeliaus ant tavo stalo. Dėkingumas, kai paserviruoji stalą ir pasimėgauji akimis. Patirtys Japonijoje sustiprino mano jau turėtą žinojimą ir labiau paaiškino, kodėl taip svarbu valgyti prie gražiai paserviruoto stalo, iš gražiai paserviruotų indų, sukviesti kartu visą šeimą. Japonai prieš valgydami yra pratę pirmiausia pasimėgauti akimis. Tada ir maisto reikia mažiau. Pasigėrėjus maistu akimis, natūraliai ima gamintis seilės ir jau įdėjus pirmą kąsnelį į burną atsiranda pasimėgavimas. Principas toks – pamatau, pasigėriu akimis, padėkoju, vėl pasimėgauju, pagaliukais mažais gabaliukais dedu kąsnelį į burną, darsyk pasimėgauju. Tame tiek gyvenimo malonumo ir pasitenkinimo! Tai – mano minėtasis ikigai principas.

– Papasakokite apie ikigai principą.

– Ikigai nėra vienas principas. Tai daugiau principų, tokių, kaip „pradėk nuo mažų dalykų“, „atsipalaiduok“, „siek darnos ir tvarumo“, „džiaukis mažais dalykais“, „būk čia ir dabar“, visuma. Ikigai – tai ir savo gyvenimo svarbos pajautimas, kai tiesiog lengva rytais keltis, kai net būdamas sociumo dalis gali save išreikšti savitai. Tik dabar suvokiu, kad kiekvienas žmogus ikigai jaučia kitaip. Japonai vyrai ir moterys jį irgi supranta skirtingai. Tai ir yra tas pasimėgavimas dabarties akimirka, kuris moterims atidaro kažkokį gyvybinį kanalą, nuo kurio joms tiesiog žiba akys, o vyrai jaučia gyvenimo tikslą ir prasmę. Japonų vyrų ir japonių moterų net kalba ir žodynas yra skirtingas. Iš pradžių buvo labai sunku suprasti, kad jie tiems patiems dalykams apibūdinti naudoja skirtingus žodžius. Moterų kalba mandagi, nuolanki, poetiška, labai gražiai sudėliota. Vyrai nukanda galūnes, jų žodžiai grubūs, užkirsti, kupini egoizmo. Vyrai dažnai deda pirštą prie nosies, taip sureikšmindami savąjį „aš“, pakylėdami save į aukštesnę poziciją, aukštesnį statusą. Vyrai ir moterys skirtingai kalba ir apie pojūčius, skirtingai bendrauja prie stalo. Tarkime, Japonijoje populiarią ramen sriubą moteris šliurpia prisidengusi burną ranka, o japonas vyras – atvirai, leisdamas sriubai taškytis į šonus.

– Ką iš japonų perėmėte ir taikote savo kasdienoje gyvendama Lietuvoje?

– Daugiausia perėmiau iš japonių moterų. Kai grįžau iš Japonijos, aš irgi eidavau į vidurį gatvės (gyvename nuosavame name) ir mojuodavau savo artimiesiems. Man tai atrodė taip prasminga! Dabar į gatvę nebeinu, bet, jeigu tik įmanoma, ilgai mojuoju savo šeimos nariams ar svečiams pro duris. Dar parsivežiau suši gaminimo paslapčių. Kai juos gaminu namie, į procesą įsitraukia visa šeima. Mano vyresnėlis sūnus, kuriam jau beveik 18 metų, netgi geriau už mane yra įgudęs kepti japonišką omletą. Jis kepamas kaip lietiniai blynai, o paskui vyniojamas į ritinėlį. Šis patiekalas irgi jungia šeimą, yra tapęs mūsų šeimos tradicija. Matcha arbatos gėrimas iš vieno puodelio taip pat yra tapęs mūsų šeimos ritualu. Visos arbatos ceremonijos nedarome, bet trumpus ritualus atliekame ir tai suteikia toms akimirkoms kažkokio žavesio, stebuklingumo, magiškumo.

Kristina Naruševičienė atlieka japonišką matcha arbatos ceremoniją. Asmeninio albumo nuotraukos autorė Dalia Bagdonaitė

– Ar po studijų buvote grįžusi į Japoniją?

– Į Japoniją grįžusi nebuvau, bet palaikau labai glaudžius ryšius su draugais japonais, kurie vis atskrenda paviešėti į Lietuvą. Rudenį organizuosiu pažintinę kelionę grupei žmonių. Mano tikslas – įvesti žmones į ikigai, kad jie užfiksuotų akimirkas ir pajustų savyje tą japonišką dvasią.

– Apie ką yra jūsų įkurtasis „Sakuros kelias“?

– „Sakuros kelią“ įkūriau tik praėjusios vasaros pabaigoje, bet brandinau 14-ka metų. Supratau, kad atėjo laikas apjungti tai, ką žinau, ką moku, atėjo noras dalintis patirtimi, įvairiomis praktikomis. Mokau kurti ikebaną, rengiu arbatos gėrimo ceremonijas, suši gaminimo dirbtuves, organizuoju įvairius renginius, stovyklas, skaitau paskaitas, vedu tiek grupinius, tiek individualius užsiėmimus saviugdos temomis. Esminis momentas buvo žinutė, kurią išgirdau besimokydama žaidimo lila. Atsistojau ant vieno langelio ir manęs mokytoja klausia: „O tu žinai, kad tavo gyvenime yra ratas žmonių, kurių augimas priklauso nuo tavo žodžio?“ Tada suvokiau, kad turiu dalintis tuo, ką žinau, ką suprantu, kuo gyvenu, kad duočiau postūmį ir kitiems žmonėms įgyvendinti savo svajones, realizuoti tuos dalykus, apie kuriuos svajojo ir kurie buvo nugramzdinti kažkokioj užmaršty, parodyti, kad žmogus yra unikalus ir kad gali daryti ne vieną dalyką gyvenime, o pasirinkti išbandyti daugelį.

DELFI GYVENIMAS Rūta Adamonytė 2020-05-14. Skaitykite daugiau:

https://www.delfi.lt/gyvenimas/istorijos/japonijoje-gyvenusi-lietuve-apie-tai-garsiai-nekalba-niekas.d?id=84239409&fbclid=IwAR2Nip52aXNQFAiSMhPnvNONaYDc6lAi4FYEHmz5W1bsBnqHZDTcOGNG2MM