Žaliosios arbatos ir Japoniškosios arbatos gėrimo ceremonijos poveikis sveikatai

Gyvename laikais, kai greitis yra viena iš pagrindinių vertybių. Skubame ir didžiuojamės galėdami aplenkti kitus – kelyje, darant karjerą, buityje. Net neturime laiko susimąstyti, ar būtent tos vertybės suteikia mums laimę. Kai gyvenimas priverčia stabtelėti ir įvertinti aplinkybes, dažnai sutrinkame ir klausiame, ar daiktų ir nuopelnų gausa padėjo mums atrasti save. Apie tai susimąstęs ne vienas europietis nukreipia žvilgsnį į Rytus. Kasdienybės šurmulyje dažnai nebepastebime mus supančio pasaulio. Dvasia pasislepia už tamsios rūpesčių ir nuoskaudų užuolaidos, ir mes tampame nedėmesingi ne tik patiems artimiausiems žmonėms, bet ir patys sau. O japonai žino, kaip nuo to pasveikti. Receptas paprastas: tereikia sudalyvauti arbatos ceremonijoje, ir gyventi harmonijoje su gamta.

Kaip yra sakęs prof. habil. dr. Algirdas Kudzys: „Kai manęs prašo papasakoti apie Japoniją, aš atsakau, kad tai tolygu aiškinimui apie labai skanų pyragaitį, kurio pats niekada nesi valgęs, ir tą pasakojimą gali įsivaizduoti visiškai ne tokį, koks iš tikrųjų jis turėtų būti“. Galiu tik pritarti jam, kad suvokti japoniškos arbatos ceremonijos prasmę bei poveikį sveikatai galima tik joje sudalyvavus.

Japonijos gyventojų gyvenimo trukmė yra viena ilgiausių pasaulyje. Nenuostabu, juk Japonai geria labai daug žaliosios arbatos, kuri tinka daugelio ligų profilaktikai. Deja, Europiečiai ją dažniausiai užsipliko neteisingai, verdančiu vandeniu, todėl praranda jos gerąsias savybes, o arbata turėtų būti plikoma iki 85 °C temperatūros itin kokybišku vandeniu. Kuo aukštesnė arbatos lapų kokybė, tuo žemesnės temperatūros vanduo naudojamas. Todėl labai svarbu išgirsti pirmąjį vandens garsą, kai verdant vandenį nuo indo šono pradeda kilti smulkūs burbuliukai. Arbatai ruošti labiausiai tinka šaltinio arba filtruotasminkštintas vanduo, kuris kuo minkštesnis tuo arbata skanesnė. Taip pat patartina gerti tik šviežią arbatą, nes pastovėjusi ji praranda ne tik skonį, bet ir visas naudingąsias savybes. Kaip sako rytiečių patarlė: „Šviežia arbata – balzamas, palikta nakčiai – gyvatė“. Dera prisiminti, kad ir pačios arbatžolės savo gerąsias savybes išlaiko tik apie metus.

  • Žalioji arbata Japonijoje auginama taip pat, kaip bulvės Lietuvoje – mažais sklypeliais

Apie žaliosios arbatos poveikį sveikatai parašyta ne viena knyga. Pasak med. ir fil. dr. Mai Maser, žalioji arbata yra tiek maisto produktas, tiek gydomoji dietinė priemonė. Japonų mokslininkams pavyko ištirti ir nustatyti net 550 cheminių elementų ir jų junginių, kurių dauguma tirpsta vandenyje. Ši arbata pasižymi gydomosiomis savybėmis: arbatoje yra vitaminų A, B1, B2, B3, C, E, P, taip pat  katechinų. Žalioji arbata lėtina senėjimo procesą, padeda išvengti širdies ligų, infarkto ir insulto, nes stiprina kapiliarų sieneles, reguliuoja kraujospūdį, mažina tikimybę susirgti onkologinėmis ligomis, normalizuoja cholesterolio kiekį kraujyje, pašalina nemalonų burnos kvapą. Arbatoje taip pat yra kalio, mangano, stiprinančio jungiamuosius audinius, kaulus, kremzles, fluoro, kuris neleidžia susidaryti dantų akmenims, geležies, karotino, tanino, stabdančiojo kariesą, bei kitų naudingų medžiagų. Arbatoje yra gerokai daugiau antioksidantų nei vaisiuose ir daržovėse, kurie saugo organizmo ląsteles nuo laisvųjų deguonies radikalų, taip stiprindami bendrą imuninę sistemą ir mažindami vėžio atsiradimo riziką. Ji sužadina apetitą bei padeda sutelkti dėmesį, taip pat mažina besaikį potraukį saldumynams, tad žaliąją arbatą patartina duoti ir vaikams. Šis unikalus produktas turi priešuždegiminių medžiagų, kurios gydo odos infekcijas, antivirusinių savybių ir netgi laikoma silpnu antibiotiku. Šalta stipria arbata galima plauti akis, prasidėjus vokų, gleivinės uždegimui. Žaliojoje arbatoje taip pat yra flavonoido epikatechino, turinčio antialerginių savybių.

Žaliąją arbatą ypač vertina žmones, dirbantys protinį darbą. Arbatoje yra kofeino, todėl ji turi tonizuojantį poveikį, tačiau ji netrikdo nervų sistemos, nesukelia nemigos. Dzenbudistų vienuoliams, ši arbata padėjo iškęsti ilgas meditavimo valandas, neužmigti ir išlikti žvaliems. Arbatoje esantis kofeinas pasisavinamas kitaip nei esantis kavoje ir jis nesumažina vandens kiekio ląstelių viduje. Kofeinas kartu su katechinais pagreitina medžiagų apykaitą ir stimuliuoja riebalų deginimo procesus. Tai veiksminga priemonė svoriui mažinti ir puikiai tinka antsvorį turintiems žmonėms. Taip pat žalioji arbata šalina iš organizmo radioaktyviąsias medžiagas, valo šlakus. Ji ne tik malšina troškulį, bet ir mažina nuovargį, kelia darbingumą, gerina savijautą. Stipria žalia arbata net gydomos votys, skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opos. Žaliųjų arbatžolių kramtymas pagelbėja ir žmonėms, kuriuos pykina.

Siekiant pajusti maksimalų arbatos efektą ir jungiant įvairius etikos bei estetikos elementus (keramikos, sodų meno, kaligrafijos, tapybos, ikebanų kūrimo meno sintezę) bei įkūnijant minimalizmo bei asketizmo idėją ir buvo sukurta arbatos gėrimo ceremonija (Cha-no-yu, Senno Rikiu 16 a.), kuriai iki šiol taikomos tūkstantinės taisyklės bei keletas ceremonijų stilių. Pats principas − arbatos namai − ne namas ir ne šventykla, bet žmogus turi ten jaustis, kaip juose, maloniai atsipalaiduoti gražioje kuklioje aplinkoje, įsižiūrėti į pasaulį, gėrėtis ir džiaugtis juo. Per visus daiktus, naudojamus ritualo metu, iš pasaulio elementų – ugnies, metalo, medžio ir kitų − arbatos ceremonija mus sujungia su pasauliu. Cha-no-yu visas pasaulis gali sutilpti ir į arbatos dubenėlį, ir į vėduoklę ar spalvingą kimono, ar tiesiog į gėlių puokštę vazoje, per kuriuos nagrinėjama gyvenimo prasmė, skatinamas dėkingumas gamtai. Progos surengti arbatos gėrimo ceremoniją gali būti labai įvairios: pirmasis iškritęs sniegas, pražydusios vyšnios (sakuros), nuraudonavę klevai, mėnulio pilnatis, draugo išvykimas į kelionę.

Ceremonijos dalyviai pasigėri vienas kitu. Šis gėrėjimosi principas nusakomas teiginiu: Ichi go — ichi e — viena akimirka — vienas paveikslas. Rituale svarbi kiekviena smulkmena. Na, o kiekviena arbatos gėrimo ceremonija skirtinga ir jos neįmanoma pakartoti.

Ceremonmeisteriu gali būti tiek vyras, tiek moteris: beje, atlikti šimtmečius gyvuojantį ritualą dailiajai lyčiai leista palyginti neseniai − tik 19 amžiaus viduryje. Anksčiau tai buvo tik vyrų privilegija ir vienuolynuose ji vartota per religines ceremonijas.

Arbatos ceremonijos suteikia psichologinę pusiausvyrą, meditacijai reikalingą susikaupimą, visiškai pamirštama kasdienė rutina. Ceremonijos metu apvalomi visi žmogaus pojūčiai: regėjimas, klausa, uoslė, skonis bei lytėjimas. Ši ceremonija – tarsi riba tarp tikrovės ir meno pasaulio, kuriame atsidūręs žmogus gali trumpai patirti ramybę, susikaupti, pajusti grožį ir harmoniją. Japonų arbatos gėrimo ceremoniją galima būtų pavadinti dėmesio sau ir aplinkai mokykla. Tai tarsi kvietimas pamėginti sustoti, pažvelgti į save, į aplinkinius žmones, į paprastus reiškinius − tą pasaulį, kurį apimti kasdienės rutinos pamirštame ir nebemokame jo jausti.

  • Arbatos namelis 

Arbatos namelio link veda akmenuotas takelis, simbolizuojantis gyvenimo kelią, artėjimą tiesos link, kai svarbiausias yra ne rezultatas, o pats ėjimas. Arbatos namelis – puikiame sode, suręstas iš medžio ir bambuko stiebų, šiaudais dengtu stogu, atrodo kaip pasakoje − pakeltas ant polių per pusmetrį nuo žemės. Sienos − slankiojančios pertvaros iš ryžių popieriaus. Nedidelė, maždaug šešių kvadratinių metrų patalpa dar vadinama tuštumos buveine, mat joje nėra baldų, tik nišoje (takehoma) kabantis kaligrafijos ritinėlis ir dekoratyvinė gėlių puokštė (chabana, ikebanos atmaina) išsakanti šeimininko mintis ir nuotaiką, viskas labai kuklu, paprasta ir kartu gražu, nieko nėra pasikartojančio. Ceremonmeisteris iš anksto išsiunčia kvietimus svečiams, o jų belaukdamas stengiasi arbatos namelyje sukurti kuo malonesnę aplinką. Pavyzdžiui, žinodamas, kad vienas iš svečių mėgsta mėlyną spalvą, šeimininkas parenka jam šios spalvos indus ar sukomponuoja jo mėgstamos spalvos gėlių puokštę.

  • Įėjimas į arbatos namelį Japonijoje                                            ….ir Lietuvoje

Įėjimas į namelį − 90 cm aukščio anga, pro kurią įeinant palenkus galvą susilygina visų luomų žmonės. Pavyzdžiui, Samurajų kardas simbolizuoja jų aukštą socialinę padėtį. Užeidami gerti arbatos samurajai, turėdavo savo ilgus kardus palikti už durų, nes tiesiog per mažą angą jie netilpdavo. Taip visi svečiai tapdavo lygūs.

Ritualo metu svečių susėdimo tvarka griežta: garbingiausioje vietoje, arčiausiai kaligrafijos ritinio sėdasi garbingiausiai svečiai: pagal amžių, padėtį šeimoje ar visuomenėje. Tačiau pačios ceremonijos metu visi tampa lygūs, nebetenka reikšmės jokie socialiniai rangai, ambicijos ar pasaulietiniai siekiai, mat arbata geriama iš vieno indo ir, kiekvienas geriantysis, atsiprašo kaimyno, kad jam pirmesniam teko garbė paragauti gamtos dovanos. Gėrimo ritualas tarsi įkūnija tobulos, harmoningos visuomenės idėją.

Pirmiausia ateinantieji gerti arbatos už slenksčio turi palikti problemas ir rūpesčius, tad apsivaloma čia pat sode iš bambukinio vamzdelio tekančiu vandeniu, kuriuo nuplaunamas tiek išorinis tiek dvasinis purvas. Būtina nusiauti batus, su kuriais už durų paliekamos išorinio pasaulio dulkės ir nešvarumai, o batai paliekami ant laiptelio prie įėjimo, būtinai nukreipiant batų nosis nuo namo, nusiimami papuošalai, išsilaisvinama iš materialinių dalykų, ir įeinama tik ceremonijai būdingu stiliumi – klūpomis, pasiremiant nykščiais. Įėjus atsisėdama japonišku stiliumi ant bambukinio kilimėlio (tatami).

Japonijoje formali pilnos trukmės arbatos ceremonija prasideda kaitravietės sutvarkymu, po to pateikiamos vaišės iš įvairių patiekalų, kartu dažniausiai patiekiant ir japonišką degtinę (sake), geriama Matcha arbata, vadinamoji „sunkioji“ arbata, tiršta, daugeliui primenanti žirnių sriubą. Vėliau skelbiama pertrauka. Jos metu šeimininkas pertvarko namelį, pakeisdamas ikebaną ir kaligrafijos darbą, o svečiai pasivaikščioja po išpuoselėtą sodą. Tada vėl visi sukviečiami mėgautis „lengvąja“ arbata.

Ceremonija gali užtrukti ir daugiau nei pusdienį. Tačiau paskutiniu metu dėl laiko stokos ir finansinių galimybių, patys japonai nelabai gali leisti sau tokios prabangos ir arbatos ceremonija organizuojama trumpesnė, kuri apsiriboja tik arbatos gėrimu ir trunka iki dviejų valandų. Ceremonijoje paprastai dalyvauja tik suaugusieji, nes vaikai tiesiog negalėtų šitiek laiko išsėdėti ramiai. Net ir suaugusiam, nepratusiam sėdėti japoniška poza, ceremonija tampa valios ugdymo pamoka.

Ceremonijos metu pagarbiai stebima, kaip įnešami ceremonijai skirti indai, simboliškai apvalomi. Japonams labai svarbu klausytis garsų – taip apvaloma klausa. Čia ir kaistantis virdulys dėl įmestų geležies gabalėlių ”groja” savo melodiją, bambukinio šaukštelis stukteli (būtinai du kartus) į pialos kraštą. Klausomasi bambukinės šluotelės šnarėjimo, kol js plakama arbata suputoja, ir daugelio kitų per arbatos ceremoniją skleidžiamų garsų.

Žavimasi tik konkrečiai šventei ar sezonui būdingu kaligrafijos užrašu ar piešiniu, gyvomis gėlėmis, meistriškais ceremonmeisterio judesiais. Ceremonijos metu saikingai mėgaujamasi saldumynais, kurie tokie gražūs, kad net gaila įsidėti į burną. Ne veltui sakoma, jog japonai pirmiausiai valgo akimis. Saldumynai, kaip ir visa kas Japonijoje, pateikiami pagal metų sezoną, šventės pobūdį. Kartais stebina vien iš cukraus pagaminti įvairių spalvų ir formų saldainiukai, primenantys vyšnios (sakura) ar kitokių augalų žiedus, kartais iš pupelių masės pagaminti japoniško klevo lapeliai, o kartais –  kiškučio formos sausainukai.

  • Pasakiško žalumo Matcha arbatos milteliai užplikomi karštu vandeniu ir plakami bambukine šluotele, kol arbata suputoja

Arbatos dubenėlis turi dvi puses, viena, gražiai išpiešta, visada atsukama į svečią, kuriam ji paduodama. Pastarasis prieš gerdamas puodelį apsuka, kad akį džiuginanti vieta liktų nesutepta lūpomis. Išgėrę arbatą japonai kruopščiai nuvalo lūpomis liestą vietą pirštais, o suteptą servetėlę, į kurią nusivalo pirštus, išsineša su savimi. Paprastai kartoko skonio, tačiau sveikatai naudinga arbata sušliurpiama trimis su puse gurkšnio. Taip, gal šliurpimas ir atrodo su estetika neturintis nieko bendro, bet tik ne Japonijoje. Čia tai –  mandagumo ženklas, kuriuo taip pat parodoma, jog labai skanu.

Viena iš didžiausių arbatos ceremonijos vertybių − rankomis lipdyti arbatos ceremonijos indai. Glazūruotas ir nelygus puodelio paviršius tartum saugo pirštų, kuriais buvo minkomas molis, pėdsakus. Rausvi, žali ir pilkai mėlyni glazūros nutekėjimai yra neatsitiktiniai. Kartais keramikoje matomi įskilimai, sukuriamas senumo įspūdis. Juose jaučiamas pačios gamtos, su kuria susijęs kiekvienas japonų meno kūrinys, spindėjimas. Ceremonijos metu žavimasi šiais indais, kuriems būdinga asimetrija, natūralumas.

Ypatingai gražios ir gėlių ornamentais puoštos medinės lakuotos saldumynams skirtos dėžutės.

Ceremonmeisteris palaiko ramų pokalbį apie pačią arbatos ceremoniją, meną, kultūrą, muziką ir stengiasi, kad neužsimegztų nemalonus pokalbis apie ligas, pinigus, politiką, apkalbos, ar dėl ko svečių nuomonės galėtų išsiskirti. Svečiai neužsiima nerimtais pašnekesiais, o aptarinėja gilesnę prasmę turinčius dalykus bei giria paprastų gamtos dalelių grožį. Svečiams dera paklausti, iš kur indai, kas juos pagamino ir kaip seniai, taip pat reikia gerai atsiliepti apie arbatos kokybę. Per ritualo judesius tarp ceremonmeisterio ir svečių atsiranda ir bežodis bendravimas, kuris dar labiau vertinamas.

Japonai remiasi filosofija, kad kiekvienas susitikimas yra nepakartojamas, todėl jį reikia vertinti ir branginti. Kiekvienas gali pasinerti į arbatoje slypinčias paslaptis ir rasti tinkamą arbatos ruošimo bei gėrimo būdą bei būti sveikesnis.

Kristina Naruševičienė, straipsnis 2008 metai

×

Krepšelis