LAIMINGAS ŽMOGUS KVĖPUOJA PILNAIS PLAUČIAIS!

  • Post category:Naujienos

Rebefingas – tik vienas iš kvėpavimo būdų. Pasakoja “Sakuros kelias” įkūrėja Kristina. 

Kokiu tikslu kvėpavimo praktiką naudosite – tai jau kiekvieno žmogaus individualus tikslas. Vieniems kvėpavimo praktika –  kaip dvasinė praktika, sąmoningumo didinimui, savęs pažinimui, kitiems –  kaip savigydos priemonė greitam nusiraminimui, nerimo malšinimui ar nemigos gydymui, tam tikrų fizinių ir emocinių blokų paleidimui, išsilaisvinimui nuo priklausomybių. Yra žmonių, kurie kasdienoje taiko tam tikrą kvėpavimo būdą,  kaip tonizavimo priemonę “vietoj kavos”, sportininkai – ištvermės didinimui.

Kaip jūsų gyvenime atsirado kvėpavimo praktikos? Kur jūs to mokėtės ir kokiu būdu išjaučiate, ko reikia ir kaip padėti klientui?

Nors kvėpuoju virš keturiasdešimties savo gyvenimo metų, tačiau sąmoningas kvėpavimas į mano gyvenimą “atėjo” tik prieš penkerius metus, kai mano gana smulkaus sudėjimo kūną “prispaudė” fiziniai stuburo skausmai. 

Istorija lyg ir paprasta. Nuo paauglystės vis lydėjo sezoniniai (pavasarį/rudenį) stuburo skausmai, tad reabilitacija kineziterapijos salėje bei baseine, man buvo nesvetima. Reguliariai mankštinausi, praktikavau jogos asanas. Tačiau net ir fiziškai mankštinantis, vieną kartą taip “surietė” stuburą, kad tris mėnesius negalėjau fiziškai nueiti į darbą. Osteopatas kineziterapeutas atvažiuodavo į namus “tampyti fascijų” (fiziškai ilginti sutrumpėjusių raumenų). Ir per šią, gana skausminga procedūrą, turbūt, pirmą kartą ir pastebėjau, kad su iškvėpimu, iškvepiu ne tik skausmo pojūtį, ką jau buvau patyrusi jogos užsiėmimų metu, bet ir tai, kad ilgėliau “prakvepinėjant skausmą”, su skausmo pojūčiu konkrečioje kūno vietoje, kyla prisiminimas iš praeities, dažniausiai vaikystės prisiminimas. Taip pat specialistas osteopatas kineziterapeutas duodavo man įvairių su mano problematika susijusių individualių fizinių pratimų, kuriuos lengviau, ištvermingiau pavykdavo atlikti prieš tai sąmoningai pakvėpavus bent 10-20 kartų. Šie patyrimai: skausmingas kūno pojūtis, besisiejantis su praeities įvykiais bei ženklus ištvermingumo padidėjimas pakvėpavus, mane įkvėpė! Pradėjau ieškoti patyrusio kvėpavimo specialisto ir užsirašiau į rebefingo kursus.

Skaudėjo ne tik stuburą, dažnai kartodavosi ir migreniniai priepuoliai. Pradėjau ieškoti gana stiprių fizinių skausmų priežasčių, nes suvokiau, kad skausmas – tik pasėkmė. Mano ieškojimai nuvedė į konsteliacijų praktikas pas Svetlaną Smertjevą, kur asmeninėje konsteliacijoje patyriau suvokimą, jog rebefingas mano problematikoje – raktas. Tai man buvo kaip patvirtinimas, kad po mėnesio prasidedantys rebefingo kursai – kaip tik man. 

Per konsteliacijų ir rebefingo praktikas, atėjo suvokimas, kad mano fizinei sveikatai dar padėtų kepenų valymas. Po kepenų valymo pagal Andrea Moritc metodą, intuityviai pradėjau jausti ir kitus žmones, pradėjau domėtis ir praktikuoti Reiki, Prana, Teta gydymą. Suvokusi, jog kvėpavimo praktikos padeda žmonėms patiems save suprasti ir gydyti, dar  po pusmečio baigiau ir rebeferių mokymus pas Liną Rudaitienę, o po metų – sėmiausi patirties ir praktikos iš amerikiečio mokytojo rebeferio Dano Brulė. Vesdama kvėpavimo užsiėmimus, savo kūnu jaučiu žmogaus energetiką, kūno pojūčius, kylančius jausmus.

Kokia rebefingo nauda ir kodėl jo reikėtų? 

Kad ir kaip bemylėčiau kvėpavimo praktikas, pradedančiuosius visada supažindinu, kad pradedant praktikuoti rebefingą, pirmieji patyrimai (man jų buvo gal pirmi 20), ne visada gali būti fiziškai ir emociškai patogūs, malonūs ir energizuojantys, dvasiškai pakylėjantys ar įkvepiantys.

Kaip ir visi dalykai gyvenime turi dvi puses, kvėpavimo praktikos – taip pat. Nors ir nereikėtų nieko skirstyti į gerą ir blogą, šį kart paskirstysiu į kvėpavimo naudas ir šalutinius patyrimus po kvėpavimo praktikų, bet vien tik tam, kad žinoti, ko galima tikėtis, kad “ir taip gali būti”, ir kodėl galima patirti nepatogius jausti pojūčius. 

Turiu nuraminti, kad mano minimi nepatogumai nesitęsia amžinai, ir pasiekus tam tikrą “savo harmonijos tašką”, savo visų energetinių kūnų susibalansavimo režimą  (kiekvienam individualiai), kiekviena kvėpavimo sesija pradeda teikti NAUDAS: energijos antplūdį, suvokimus, vidinius atsakymus į sąmoningai užduotus klausimus prieš kvėpavimo sesiją, atveria ir sustiprina ryšį su “savo aukštesniuoju aš”, leidžia prisiminti ankstesnių įsikūnijimų patirtis, prisimenama sielos misija (aukštesnysis tikslas), jau nekalbant apie tiesiog pagerėjusią savo fizinę, emocinę bei mentalinę sveikatą ir energijos antplūdį bei įkvėpimą.

Esant vidiniam susibalansavimui ir raiška gyvenime su kitais žmonėmis harmoningesnė: šiltesni ir nuoširdesni santykiai su artimaisiais ir aplinkiniais.

Kalbant paprastai ir žmogiškai:

  • esant fizinėms ligoms – kvėpuojant padedama sau sveikti – efektyvi savigydos praktika;
  • stebint savo emocijas, jausmus kvėpavimo sesijos metu – didinamas emocinis raštingumas, pažįstama save, lengviau priimamos “atstumtos emocijos”, dar būtų galima pavadinti ir “emocijų paleidimo praktika”;
  • stebint kvėpavimo metu iškylančias mintis  – atpažįstamas mąstymo modelis;
  • kvėpavimo praktikos stiprina imuninę sistemą;
  • kvėpavimo praktikos – tai vidinių organų savimasažas (judant diafragmai kvėpavimo metu pajudinami visi organai);
  • kvėpavimo praktikos padeda pradėti/leisti jausti nejaučiantiems tam tikrų jausmų ar juos slopinantiems;
  • su kvėpavimo instruktoriumi ar grupe pasidalinus kvėpavimo metu patirtais išgyvenimais, suvokimais, tam tikra prasme vyksta neformalus psichoterapinis procesas;
  • kvėpavimo metu, praturtinant kūną deguonimi bei energija, vyksta energinių blokų (trigerių, trauminių patirčių) šalinimas.
Taigi apibendrinant – kvėpavimas PADEDA PAŽINTI SAVE, suvokti savo kaip žmogaus veikimo mechanizmą, suvokti fizinio kūno, jausmų ir minčių dermę, suvokti save holistiškai, suvokti save, kaip dvasinę būtybę fiziniame kūne.

Man labai patinka mįslė “Kai reikia – sušildo, kai reikia – sušaldo. Kas?”. Mįslės atsakymas – iškvepiamas oras: šaltu oru sušildantis sužvarbusias rankas, ir atvėsinantis karštą sriubą ar arbatą. 

Tik tikrai dažnas nesusimąstome, ką iškvepiame, ir ką įkvepiame. Kvėpuojame oru. Įkvepiame orą. Iškvepiame orą. Bet visgi pirmiausiai, norime to ar ne, kvėpuojant sąmoningai ar nesąmoningai, patiriami stiprūs valymosi procesai. Juk norint įkvėpti ore esantį deguonį, kurį kraujas išnešioja į kiekvieną kūno ląstelę ir praturtina jas energija, pirmiausiai turime atlaisvinti tą vietą – iškvėpti anglies dvideginį. Iškvėpimas yra viena iš kūno šalinimo funkcijų. Ir su kvėpavimu šaliname ne tik nebenaudingus oro likučius, bet ir atgyvenusią energiją. 

Taigi, kvėpavimą sąmoningai  galima panaudoti taip, kaip tuo metu reikia: iškvėpti susikaupusias įtampas, patiriamą skausmą; subalansuoti psichiką; prisipildyti energija.

Mano patirtirtimi, kokį kvėpavimo būdą bepasirinksime, visada vyksta 3 etapai:

  1. ŠALINIMAS
  2. SUSIBALANSAVIMAS 
  3. PASIPILDYMAS 

ŠALINIMAS – tai paleidimas, praleidimas (leidimas VISOMS emocijoms, buvusioms patirtims būti, jas pripažinti, susitaikyti su buvusiomis patirtimis, priimti skausmą: fizinį, emocinį, mentalinį, dvasinį, paleidimas senų energijų (atgyvenusių, nebenaudingų, trukdančių), “valosi” fizinis kūnas, jei yra fizinių negalavimų, jie gali paaštrėti tam, kad ateitų suvokimai pasveikimui, “valosi” psichika, emocijos, užsiciklinusios mintys, atpažįstami vyraujantys jausmai, mąstymo modelis, kt.

SUSIBALANSAVIMAS – tai harmonizavimasis visuose lygmenyse: fiziniame, emociniame, mentaliniame, vyriškos ir moteriškos energijose, kt.

PASIPILDYMAS  – deguonimi, energija, suvokimais, dvasiniais patyrimais, kt.

Gal visko ir nepaminėjau. Ne taip svarbu. Svarbu, kad šiuos etapus, kvėpuojant daugelį metų jau galima patirti vienos kvėpavimo sesijos metu, t.y. paleidžiu įtampas, susiharmonizuoju ir pasipildau energija, suvokimais. O pradedantiesiems gali prireikti keleto sesijų ar net keliasdešimties, vien tik paleidimams, fizinio kūno ar psichikos susibalansavimo funkcijoms.

Tačiau ir kvėpuojant ilgus metus, gali būti patiriami etapai, kai kvėpavimo praktikos “atrodo, kad nebepadeda”, arba kaip tik “sugrįžo į pirminį lygį”.

Tai irgi yra žmogaus sąmonės augimo dalis ir “sąmoningo valymosi” etapas. Žmogaus psichika daugiasluoksnė. Todėl, jei žymėsitės savo kvėpavimo patyrimus į užrašus, ir juos po daugelio metų palygintumėt, labai tikėtina, kad patyrimai bus visiškai kitokio gylio, visiškai kitokio patyrimo. Sakau taip iš savo asmeninės patirties. Po sustojimo, po pauzės – vėl įvyksta spurtas – sąmonės augimo šuolis. Tik tam šuoliui reikalingas pasiruošimas – kiekvienam – savo tempu.

Kuo rebefingas skiriasi tiesiog nuo sąmoningo gilaus kvėpavimo kaip, kad meditacijos metu?

Kas yra rebefingas? Išvertus iš anglų kalbos, (rebirth angl.), rebefingas reiškia – “atgimti, arba “antrasis gimimas”. 

Rebefingo – kaip kvėpavimo metodo pradininkas – amerikietis Leonardas Orras, susisteminęs ir pritaikęs pas jogus įgytą patirtį vakariečiams priimtinu būdu apie 1970 metus. D. Brulė mokytojas ir buvo L. Orras.

Taigi pirminė rebefingo, kaip kvėpavimo metodo esmė –  įvairiuose šaltiniuose minima įvairiai: “gydyti, “išgyventi”, “paleisti”  gimimo traumas arba sąmoningai jas išgyventi jau suaugus – t.y. sąmoningai gimti dar kartą. Dar viena rebefingo nauda – atstatyti savyje pirminę, gimimo metu atsineštą energijų tėkmę, kvėpuoti “kaip kūdikis” – priimančiam ir leidžiančiam viskam būti. Ši patirtis padeda prisiminti “kas aš esu” be per metus sukauptų trauminių ir stresinių patirčių, nes kvėpuojant šios patirtys priimamos kaip gyvenimo pamokos, suvokiama jų prasmė, jos nebepriimamos kaip traumos.

Rebefingas dar vadinamas cirkuliaciniu kvėpavimo metodu, kai įkvėpimas ir iškvėpimas lyg sukami ratu be pauzių. Pagrindiniai principai yra šie:

  •  įkvėpimas ir iškvėpimas vienodos trukmės (pvz. jei įkvepiama per 1 sekundę, tai ir iškvepiama  per 1 sekundę; jei įkvepiama per 6 sekundes, tai ir iškvepiama per 6 sekundes, jei įkvepiama per 30 sekundžių, tai ir iškvepiama per 30 sekundžių, ir pan.) ;
  • tarp įkvėpimo ir iškvėpimo nelieka pauzių;
  • gilus įkvėpimas, t.y. akcentas daugiau į įkvėpimą, nei iškvėpimą, įkvepiama šiek tiek energingiau;
  • iškvepiant sąmoningai siekiama atsipalaidavimo, iškvepiant kūnas atsipalaiduoja;
  • sąmoningumas (sąmoningai tampu savo paties kvėpavimo stebėtoju; sąmoningai kviečiama per save tekėti švarią tyrą dvasinę energiją; sąmoningai užsiduodama kvėpavimo intencija)

Kvėpuojant atsiradus nemaloniems kūno pojūčiams, rekomenduojama keisti kvėpavimo greitį, pavyzdžiui,  jei buvo kvėpuota intensyviai, greitai, sąmoningai pereinama į lėtą, ilgą įkvėpimą ir iškvėpimą.

Taigi, kuo skiriasi kvėpavimas rebefingo metodu ir sąmoningas kvėpavimas? Mano dabartiniu suvokimu – kvėpavimo meistriškumu ir sąmoningumu.

Kvėpuojant rebefingo metodu, galima patirti asmenines dvasines patirtis, o sąmoningai kvėpuojant meditacijų metu – to retai pasiekiama, nes kvėpuotojo sąmonė seka  vedančiojo nurodymus, ir meditacijų metu nebūtinai kvėpuojama taisyklingai, nes akcentas, dėmesys kreipiamas nebūtinai į kvėpavimą (taisyklingas kvėpavimas –  t.y. pilvinis ar diafragminis kvėpavimas). 

Jeigu žmogus dalyvauja sąmoningo kvėpavimo sesijoje ir neturi patirties pvz. jogos kvėpavimo pilvu, nesportuoja, dažnai sąmoningumas tik ir lieka “galvoje”, t.y. įsivaizduojamas, nes kvėpuojama paviršutiniškai, taip dar labiau didinant vidinį stresą, sukeliant smegenyse “kovok arba bėk” būseną. Pats žmogus, dažnai po sesijos jaučiasi labiau pavargęs ir nusivylęs, jei jo kvėpavimo tikslas buvo nusiraminti, atsipalaiduoti, o kvėpuoti giliai nepavyko, nes dar neturėjo kvėpavimo praktikos.  Kai gyvenime patiriama daug streso, dažnai patiria baimę, nerimą, yra neįsisąmonintos senos trauminės patirtys būna atsiradęs nesuvoktas įprotis kvėpuoti greitai, paviršutiniškai, lyg “lekuoti”. Žmogui, kvėpuojančiam paviršutiniškai “atrodo”, kad jis kvėpavimo sesijos metu kvėpavo pilnais plaučiais. Tačiau stebint iš šalies ar pabandžius su tokiu žmogumi kvėpuoti kartu, galima suprasti, kad tiesiog reikalinga kvėpavimo patirtis, dėmesys turėtų būti skiriamas atsipalaidavimui ir reikalinga savidisciplina: po truputį, kasdien ilginti kvėpavimo ritmą.

Tačiau gali būti ir taip, kad žmogaus tikslas kvėpavimo metu ir buvo “darbas su mentalu”, kad suvokti savo mąstymo modelį – tai net ir giliai kvėpuojant, kvėpavimo metu stebint galvos sritį žmogus gali pradėti kvėpuoti paviršutiniškai, tačiau po kvėpavimo sesijos išeis “wow efekte” su suvokimais ir sprendimais, kaip toliau elgtis – nes šio žmogaus sąmoningo kvėpavimo tikslas atitiko kvėpavimo būdą.

Taigi sąmoningu kvėpavimu galima pavadinti bet kokį kvėpavimo metodą, jeigu jau gebama panaudoti kvėpavimą tikslui pasiekti ir sąmoningai pavyksta išlaikyti dėmesį kvėpavime.

Mano patirtimi sąmoningas kvėpavimas tampa tada, kai:

  • aiškiai žinomas kvėpavimo tikslas;
  • visą kvėpavimo sesiją išlaikomas sąmoningumas;
  • kvėpavimas gilus, pilvinis ar diafragminis, nebelieka paviršinio kvėpavimo;
  • sąmoningo kvėpavimo metu jau yra gebėjimas tapti savo paties kvėpavimo proceso stebėtoju (“pakylėti savo sąmonę” ir lyg stebėti save iš šono);
  • kvėpavimo metu “nebeįkrentama” į fizinius napatogumus, nemalonius jausti jausmus, užsiciklinusias mintis, suvokiamos patyrimų pamokos, atpažįstamas mąstymo modelis, sąmoningai užduodami klausimai savo “vidiniam pasauliui” arba “aukštesniąjam aš”, suvokiami atsakymai; kvėpavimo patyrimai duoda gaires, kryptį tolimesniame gyvenime.

Ne taip svarbu, kokiu kvėpavimo metodu kvėpuoti. Pats svarbiausias dalykas – atrasti sau kelis tinkamus variantus, priklausomai nuo to, kokiu TIKSLU kvėpavimas turėtų pasitarnauti. Labai svarbu individulai išbandyti įvairius kvėpavimu būdus ir pajausti sava patirtimi, kaip reaguoja fizinis kūnas, psichika į skirtingus kvėpavimo būdus ar intensyvumus.

Pavyzdžiui, jei tikslas pagerinti fizinę sveikatą, kvėpavimo metu dėmesys kreipiamas į negaluojančius organus, kūno dalis (kur dėmesys – ten energija). Jei siekiama sumažinti kraujospūdį – kvėpavimo intervalai ilgiami iki 5-6 sekundžių: įkvepiama per 5-6 sekundes ir iškvepiama per 5-6 sekundes. Jei kraujospūdį siekiama padidinti (tinka hipotonikams pirmoje dienos pusėje) – kvėpavimas intensyvinamas – 2-3 sekundės įkvėpimui, 2-3 sekundės iškvėpimui. Jei siekiama didinti plaučių tūrį, mankštinti diafragmą, kvėpavimai gali būti gilinami iki 1 įkvėpimo ir 1 iškvėpimo per minutę (30 sekundžių įkvėpimas, 30 sekundžių iškvėpimas). 

Esant nerimui, dideliam stresui, kvėpavima galima pasitelkti saugiam ir gana greitam būdui nurimti. Tačiau šio metodo rebefingu nebepavadinsi, nes iškvėpimas dvigubai ilgesnis nei įkvėpimas. Įkvėpimas per nosį, iškvėpimas – per suspaustas lūpas (tarsi pučiant karštą sriubą), kurios padeda suvaldyti išpučiamo oro srautą ir prailginti iškvėpimą. Kvėpuojama pilvu, lyg įkvėptume nebe tik plaučiais, bet iki pilvo apačios. Gilinami ir ilginami įkvėpimai, o iškvėpimus darome dvigubai ilgesnius. Iškvepiant įsivaizduojam, kaip kūnas atsipalaiduoja ir suglemba. Rekomenduojama pakartoti bent 5-6 kartus.

Per kur kvėpuoti? Rebefinge taisyklė viena – jei pradedama kvėpuoti per nosį, per ją ir įkvepiame, ir iškvepiame. Daugelio mokytojų, gydytojų ir mokslininkų nuomone nosis fiziologiškai skirta kvėpavimui, o burna – maistui. Čia turbūt nesutiktų holotropinio kvėpavimo šalininkai, nes dažniausiai holotropinio kvėpavimo sesijose kvėpavimas vyksta per burną. Tačiau holotropiniame kvėpavime kvėpavimas per burną –  sąmoningas pasirinkimas organizmą “supurtyti” agresyvesniu metodu, tam, kad būtų pasiekta “sąmonės pakitusi būsena”. Yra mokytojų, kurie taiko rebefingo kvėpavime ir kvėpavimą per burną. Kur tada skiriamoji riba tarp rebefingo ir holotropinio kvėpavimo, pasakysiu iš savo patirties paprastai – skirtumo nelieka. Mano suvokimu ir patirtimi, rebefingo būdas – švelnesnis, natūralesnis ir gali būti naudojamas dažniau. Holotropinį kvėpavimą rekomenduočiau pritaikyti, kai reikalinga aktyvesnė intervencija į žmogaus organizmą, tam, kad išeiti iš “užsiciklinimo”, užstrigimo būsenos – tai toks staigesnis psichikos stumtelėjimas.

 Yra ir kitokių kvėpavimo praktikų, kurių metu galima daryti ir pauzes. O ilgus metus kvėpuojantiems taisyklingai pilviniu kvėpavimu, netgi rekomenduojamos treniruotės netaisyklingu paviršiniu kvėpavimu tam, kad diafragmai būtų suteikiamos tam tikros nepatogios apkrovos.

Kaip ir kuom skiriasi kokybė, žmonių pojūčiai, kai seanse dalyvauja iki 5 žmonių ir daugiau nei 20? Pažįstama kvėpavo grupėje virš 20 žmonių, tačiau visai be vedančiojo palaikymo, todėl sau įsivardijo, jog po sesijose buvau daugiau sumišimo, nei naudos. Pakomentuokite.

Tai, ar žmogus dalyvauja individualioje kvėpavimo sesijoje, ar grupinėje – patirtis ir kokybė labai individuali. Aš asmeniškai patiriu stipresnius, intensyvesnius potyrius grupinėse sesijose, nes jaučiu bendrą grupės energetinį lauką ir dažnai kitų energijos, sustiprina manąsias, ypač tas šešėlines dalis, kurias individualiai sunku atskirti, o grupėje sąmoningai gali suvokti savo psichikos dėsningumus, pažinti savo dar nepažintąsias dalis.

Tačiau pastebiu, jog gana daug jaunesnio amžiaus žmonių, ypač uždaresnio būdo, arba tiems, kurių įvaizdis sociume yra labai svarbus, grupiniuose kvėpavimuose, ar kitose praktikose dar labiau “užsidaro”, negali atsipalaiduoti, atsiverti. Tokiems žmonėms praktikų pradžioje  labiau rekomenduočiau individualias kvėpavimo sesijas.

Ar skiriasi kokybė ir pojūčiai, kai kvėpuoja 5 ar 20 ir daugiau žmonių, tai taip pat atsakymą gali rasti tik pats kvėpuotojas. Mano dabartiniu suvokimu, kvėpavimo procesų gylis ir kokybė priklauso nuo paties žmogaus ATVIRUMO, pasitikėjimo vedančiuoju lygio ir kvėpavimo TIKSLO, santykio lygio su žmonių grupėmis ar kolektyvine sąmone.

Atsakant į komentarą apie vieno žmogaus patyrimą, kvėpavusio didelėje grupėje, kuris nejautė vedančiojo palaikymo, galiu tik paminėti, kad yra kvėpavimo instruktorių, kurie nesikiša į žmogaus kvėpavimo procesą jokiame sąmonės lygyje, net fiziškai neleidžia sau liesti kliento. Ir yra kardinaliai priešingų kvėpavimo mokytojų, kurie skatina instruktorius fiziniu prisilietimu, savo sąmone ar aukštesniąja sąmone padėti kvėpuojančiąjam priimti kvėpavimo procese vykstančius nemalonius pojūčius ar išgyvenimus.

Kas geriau? Į šį klausimą neatsakysiu. Matyt yra kiekvieno žmogaus individuali mokymosi Žemėje patirtis. Ir jei jau teko patirti vienokią ar kitokią patirtį – siūlau tik priimti kaip savo dvasinio tobulėjimo pamoką, kuri, deja, nemaloni patirti dažnai paaugina sąmonę greičiau.

Kas vyksta su žmogaus kūnu ir sąmone rebefingo metu? Iš kur tokie efektai, kaip sutraukti raumenys, užmigimas (vidury aktyvaus kvėpavimo pastangų), skrydžio jausmas, galūnių tirpimas ir t.t., būtų labai įdomu suprasti.

Informacijos apie pakitusias sąmonės būsenas mokslininkų, medikų, kvėpavimo instruktorių patirtimi ir vieni kitus paneigiančiamomis prielaidomis galite rasti gana daug interneto platybėse. Turbūt, kaip ir viską šiame pasaulyje galima tiek paneigti, tiek įrodyti. Todėl kviečiu atrasti savo tiesą, savo vidiniu pajautimu, savo asmenine patirtimi.

Į klausimą atsakau nesistengdama nei pagražinti, nei nuvertinti rebefingo metu patiriamų nepatogumų, remdamasi sava 5 metų kvėpavimo patirtimi, savo mokytojų, ir kitų man gerai pažįstamų žmonių patirtimi (ne tik kvėpavimo instruktorių, bet ir medikų, sėkmingų verslininkų), kurie kvėpavimo praktikas praktiškai taiko savo gyvenime daugiau nei 10, 30, 40 metų…

Su oru įkvepiame deguonį, kuris su krauju žmogaus kraujotakos sistema išnešiojamas į kiekvieną fizinio kūno ląstelę. Su oru įkvepiame ne tik deguonį, bet ir energiją (juk viskas yra energija!). Fiziškai tariant, kvėpavimo metu paspartiname medžiagų apykaitą ir suaktyviname įvairius biocheminius procesus tiek savo fiziniame kūne, tiek psichikoje (mintys ir jausmai), tiek kituose energetiniuose kūnuose. 

Kas vyksta? Pailiustruosiu alegorija: stiklinės su vandeniu pavyzdžiu. Įsivaizduokime, kad žmogus – tai yra stiklinė vandens. Jei stiklinė su vandeniu stovėjo 30, 40….60 ir pan. metų, vanduo buvo mažai judinamas (nebuvo skiriama dėmesio kvėpavimui, sportavimui, ar kitokiai aktyviai fizinei veiklai, kada kvėpuojama giliai), tikėtina, kad vanduo bus uždumblėjęs, turintis nuosėdų stiklinės dugne ir ant sienelių. Nuosėdomis pavadinsiu per žmogaus gyvenimą patirtas traumines patirtis, nesuvoktas ar neišgyventas emocijas, kasdienį stresą, patiriamą tiek darbe, tiek šeimoje.

Net jei švelniai papildant stiklinę nauju vandeniu (paprastai kasdieniškai kvėpuojant), tas naujas srautas tik atšviežina paviršiuje esantį vandenį, jį nuskaidrina, bet neišplauna stiklinės ir ant dugno bei sienelių susikaupusių nuosėdų.  Kai mes sąmoningai kvėpuojame įvairiose kvėpavimo praktikose bei rebefinge, atsitinka pirmas labai svarbus dalykas, kad dėmesį skiriame kvėpavimui ir jo paskirstymui kūne. O kur dėmesys – ten energija! Intensyvesnis, gilesnis įkvėpimas, kaip energija, kurią galima prilyginti  stipriai vandens srovei, pradeda plauti užsistovėjusį dumblą ir nuosėdas iš stiklinės dugno ir sienelių. 

Kas atsitinka stiklinėje? Ogi vanduo susidrumsčia. Ir reikia dar gana nemažo šviežio vandens kiekio, kol nuosėdos išsiplauna su švariu vandens srautu. Kiek nuosėdų, dumblo toje stiklinėje – kiekvienam žmogui – individualu. Tačiau, sukylus nuosėdoms, dumblui, žmogus gali išgyventi traumines patirtis, nepatogius ar skausmingus kūno pojūčius, ar didesnį jautrumą aplinkai.

Kas vyksta su žmogaus kūnu fiziniame lygmenyje?

Kvėpavimo sesijos metu, didesnis energijos srautas su deguonimi nunešamas į smulkiausius kapiliarus, ir pasiekia tokias atokias vietas, kaip galūnės: plaštakos, rankų pirštai, pėdos, klausos aparatas (sutrikimai susiję su galvos svaigimo pojūčiu), smegenys, akių tinklainė. Kvėpuojant įprastai, o dažnai tik paviršutiniškai (plaučių viršūnėlėmis arba ne pilnais plaučiais) arba netaisyklingai (t.y. krūtine), gali šalti galūnės, sutrikti klausa ar regėjimas, nes deguonis su energija nebepatenka į smulkiausius kapiliarus turinčias ir labiausiai nuo širdies nutolusias kūno dalis. Todėl kvėpavimo praktikos metu dažniausiai ir pasireiškia galūnių tirpimas arba momentinė tetanija, kuri tik parodo, jog gali būti sutrikusi medžiagų apykaita, gali trūkti organizmui kalcio ir magnio, o dažnam tik parodo per didelio kofeino kiekio vartojimą ar per mažą fizinį aktyvumą.

Mano patirtimi – pirmoji kvėpavimo sesija – tai kaip diagnostinis apsilankymas pas gydytoją, tik šiuo atveju – atsakymus apie sveikatą pasufleruoja kūne kylantys pojūčiai.

Taigi, intensyviau ir giliau pakvėpavus, prasideda taip vadinamas “valymosi procesas” arba dar kitaip literatūroje minimas terminas – energetinis detoksas. Prisiminkim stiklinės alegorija: sukyla drumzlės, nuosėdos, dumblas. O fiziškai, kūnas protingas, pats pradeda gydyti savo “sutrikusias” kūno vietas, taip su deguonimi bei energijos srautu “plaudamas” iš kūno tiek fizines ligas, tiek emocinius sutrikimus, tiek energetinius blokus.

Tik pakvėpavus keletą kartų, žmonės dažnai išsigąsta nepatogių jausti kūno pojūčių ir vykstančio detokso pasekmių, kurie, dažniausiai, kūnui išsivalius, baigiasi.

Žmogaus psichika – daugiasluoksnė. Ir visada yra sąmonės dalis – kuri nori pokyčių, ir sąmonės dalis – kuri tų pokyčių nenori. Mano patyrimai ir patirtys, susiformavę per įvairias kvėpavimo ir konsteliacijų praktikas, subasmenybių “dialogo su balsais” metodą, energetines praktikas, sako, kad yra vadinamoji “aukos energija”, kuri saugo valdantįjį ego nuo pokyčių, kitaip tariant – bijo, kad “tik niekas nepasikeistų”. Tai yra vienas atsakymas, kodėl intensyvaus kvėpavimo proceso metu žmogus užmiega.  Psichikos savisaugos nuo pokyčių mechanizmas.

Antrasis atsakymas, kodėl užmiegama – tai, kad kvėpavimo proceso metu “prieinama” tam tikra žmogaus ribotumo dalis, kai valdantysis ego, t.y. racionalus protas, nebesupranta, kas vyksta, ir “išsijungia”, nes dar nėra “užmegztas ryšys” su vidine išmintimi arba aukštesniąja sąmone. Tai yra racionalaus proto savisaugos mechanizmas, kuris realiame gyvenime dažnai gali būti stebimas kaip kitų žmonių nuomonės ar nepriimtinų įvykių ignoravimas (pvz. kai žmogus lyg ir stengiasi girdėti, bet taip ir neišgirsta).

Trečiasis atsakymas, kad kvėpavimo proceso metu pasiekta aukštesnė vibracija, kuri “neša tam tikrą informaciją”, kurios kvėpuojantysis dar nepajėgus suvokti, nes tiesiog – dar ne laikas… Tačiau tai nereiškia, kad procesai nevyksta. Jie vyksta, tik ne sąmonės lygmenyje, o pasąmonės. Pabudę po kvėpavimo sesijos, žmonės dažnai pasakoja apie patirtas būsenas, kaip emocijas, vizualizuotas energijas spalvų pavidalu, arba ką spėjo susapnuoti. Tai tik byloja apie pasąmoninį arba vidiniame pasaulyje pasyvaus kvėpavimo metu nuveiktą darbą.

Kalbant apie skrydžio jausmą, turbūt jau nei vieno nebenustebinsiu pasakymu, jog esame dvasinė būtybė fiziniame kūne. Skrydžio pojūtis dažnai pažįstamas vaikams, nekeliantis jiems jokios nuostabos. Tačiau suaugę, mes pamirštame, kas esame. Ir tapatiname save tik su fiziniu kūnu ir fizinio kūno pojūčiais. Mano patyrimu ir dabartiniu suvokimu – skrydžio pojūtis – tai savęs, kaip dvasinės būtybės atpažinimas, savo sielos pajautimas, taip pat savęs, kaip aukštesniosios sąmonės dalies atpažinimas ar bent pajautimas. Kitas aspektas, kad kvėpavimo praktikos – rebefingo tikslas – išmokti tapti sąmoningu savęs stebėtoju. Tai vienas iš kelių į sąmoningumą. Taigi galiu tik pasveikinti, jei pavyko patirti tokią patirtį!

Nuo ko priklauso kvėpavimo seanso sėkmė? Ir kaip žmogui toliau tvarkytis su iškilusiais jausmais?

Pirmiausiai visada kviečiu įsivardinti sau, prisiminti, kodėl atėjau į kvėpavimo sesiją, kokiu tikslu einu į kvėpavimo praktiką? Mano suvokimu, sėkmė – kiekvienam skirtinga. Pirmiausiai siūlau sau atsakyti į klausimą, kas man yra SĖKMĖ, na, ir  įsivardyti pačiam sau – KOKS YRA MANO ŠIO KVĖPAVIMO TIKSLAS! Kuo konkrečiau, detaliau, aiškiau susiformuluosime užklausą, tuo aiškesnį atsakymą, suvokimą kvėpavimo sesijoje gausime.

O tai, kad po kvėpavimo praktikų vyksta energetinis detoksas (paaštrėja užsisenėjusios fizinės traumos ar negalavimai, tampa didesnis emocinis jautrumas) – tai yra normalu. Vyksta labai panašūs procesai kaip ir vartojant homeopatinius vaistus, kai organizmas, gavęs reikiamą signalą – pats save gydo. Kažkodėl niekas nesistebi, kodėl organizmas sukelia vėmimą padauginus tam tikrų psichotropinių gėrimų, apsinuodijus maistu ar vaistais. Daugelis netgi galvoja, kad tuo vienkartiniu organizmo apsivalymu iš kūno ir pasišalina “nuodai”. Deja, turiu nuvilti. Visi procesai daug subtilesni. Ir net reguliariai kvėpuojant keletą mėnesiu, gali jaustis įvairių medžiagų kvapas, net jei jų nebevartojama. Tai tik parodo, kad viskas, ką įdedame į burną, pasiekia ir mūsų subtiliuosius kūnus. Na, o energetiniam detoksui, arba aktyviam valymosi procesui pasibaigus, vyksta susibalansavimo procesai ir tada jau – energijos pasipildymo procesai.

O ką daryti tuo nepatogiuoju valymosi laikotarpiu (kai stiklinė vandens susidrumsčia) – vieno atsakymo nėra. Kiekvienam žmogui, priklausomai nuo jo individualios problematikos, savo būsenų pasilengvinimas skirtingas. Dažniausiai  padeda SAVISTABA ir klausimai: 

  • KĄ AŠ DABAR JAUČIU?
  • Kaip tą nepatogų jausti jausmą leisčiau sau išjausti, ar norėčiau kūrybingai išlaisvinti, išreikšti?

Svarbu sąžiningai SAU atsakyti, ką iš tos būsenos, jausmo, norisi daryti.

Mano suvokimu, nėra  nei gerų, nei blogų jausmų. O jausmai, kaip energijos dalis, “iš niekur neatsiranda ir į niekur nepradingsta”. Vadinasi, arba neleidžiama tų jausmų sau jausti, arba jie buvo “užstrigę kūne”  iš praeities traumų įtakos: jų neišreiškus ar nesuvokus. Dažnai per kvėpavimo sesijas iškilus praeities trauminėms patirtims, jausmų  raiška po kvėpavimo tampa “neharmoninga” arba “nepatogi jausti”. Galiu tik pasidalinti savo patirtimi, kad jausmo išreiškimas per fizinį kūną, bent jau man – visada padeda.

Keletas kūrybingų pasiūlymų (daryti tik tokiu atveju,  jei rezonuoja), padedančių kūrybingai nepatogių jausti arba destruktyvių jausmų raiškai:

– nuplauti vandeniu (kažkam tik nusiplauti rankas, kažkam įlysti po dušu, kažkam pagulėti šiltoje vonioje su druska, o kažkam žutbūtinai išsimaudyti šaltame vandens telkinyje);

 – spalvos (pvz. terlioti guašu pirštais, fraktalinis piešimo metodas, piešimas, abstraktyvi spalvų raiška);

 – fizinė veikla (sportas, kamuolio paspardymas, jogos asanos, namų ūkio veikla, pasivaikščiojimas gamtoje, šokis, kūno judesys, artimo žmogaus apkabinimas, “pagalvių mūšis”);

 – garsas (muzika, garsų vibracijos, dainavimas, garsų leidimas iš tos kūno vietos, kurioje “kyla jausmo užuomazga”, tyla arba triukšmas (stilainių daužymas stiklo surinkimo konteineriuose);

 – rašymas (impulsyvus jausmų ar minčių išrašymas, dienoraščio rašymas, kūrybinis rašymas);

 – ugnis (žvakė, židinys, laužas, esamų jausmų išrašymas popieriuje ir jų sudeginimas);

 – vidinis griovėjas arba vidinis kūrėjas (kūrybiniai rankdarbiai: pvz suplėšyti seną rankšluostį ir iš jo supinti vonios kilimėlį; susukti, suglamžyti senus laikraščius ir iš jų suklijuoti dėžutes; daryti  “pape mašė” tipo kaukes  (suplėšomas popierius ir klijuojamos, formuojamos kaukės; megztinio permezgimas, pirmiau jį išardant; sodo formavimas, augalų genėjimas, kiti sodo, žemės darbai); 

 – malda, meditacija, menas;

 – kita kūrybinga ir tik tam žmogui kylančių jausmų raiška.

Kaip sugrąžinti žmogų, jei po rebefingo sesijos jis nebesijaučia savo kūne?

Atsakymas iš mano asmeninės patirties vienas – įžeminti.

Kaip tai padaryti? Pirmas dalykas, tai vedantysis turėtų paprašyti žmogaus paliesti savo kūną fiziškai, paprašyti pajausti kūną, kūno pojūčius, pajausti pėdas. Jei reikalinga – palydėti į įsižeminimo meditaciją per pėdas. Bet dažnai to neprireikia. Užtenka paklausti klausimų iš žmogaus dabarties: vardo, paprašyti prisiminti, kiek jam metų, kokia mėnesio ar savaitės diena. Jei nepadeda klausimai apie žmogaus dabartį, dar galima pasiūlyti atsigerti vandens ar užkąsti.

Sugrįžimo į kūną pojūtis gali užtrukti kiekvienam individualiai. Mano patirtimi, tokie “nesijautimo kūne” patyrimai labiau būdingi patiriantiems nesuvoktą nerimą, panikos atakas, užblokavusiems savyje tam tikrų jausmų raišką, patyrusiems fizinį smurtą ar prievartą.

Savo vedamose rebefingo sesijose, pabaigoje, visada kvėpuotojus “kviečiu sugrįžti”. Tai yra pirmieji raktiniai žodžiai sąmonei sugrįžti į “čia ir dabar”. Taip pat grupinėse sesijose taikau praktiką – savęs apkabinimą per pečius. Pirma šio pratimo funkciją – įsižeminimas, kūno pajautimas; antroji – savo visų dalių priėmimas ir apkabinimas (kūno, minčių, jausmų, amžiaus tarpsnių ir pan.)

Į visus klausimus atsakau šiai dienai iš savos patirties ir savojo suvokimo lygio. Na, ir labai dėkoju Facebooko paskyroje klausimus uždavusioms: Julijai, Sigitai, Daivai, Astai, Ievai.